Maždaug 2004 metais, jaunas vaikinas Mindaugas dalyvavo meninio skaitymo konkurse Druskininkų mieste:) ir visai netikėtai radau vieną iš tekstų.. Nostalgija:)
Fausto monologas
Kilnioji dvasia, tu davei man viską,
Ko tik prašiau. Ne veltui į mane
Tu savo veidą atgręžei liepsnotą.
Tu man gamtos atvėrei karalystę,
Davei man galią džiaugtis jos grožiu;
Tu leidai ją ne vien šaltai stebėti,
Bet ir įžvelgti jos gelmėn pačion
Nelyginant į savo draugo širdį.
Tu margą virtinę gyvų būtybių
Be pastogės vedi man prieš akis
Ir mokai atpažinti savo brolį
Tyliam krūmokšny, vėjui ir vilny.
Kai girioje griausminga vėtra kaukia,
Kai griūdama galingoji pušis
Aplinkinius kamienus žemėn bloškia
Ir trenksmui jos dusliai kalva atliepia.
Tu atvangion olon mane vedies,
Ir aš save ir visą savo sielą
Lyg stebuklingam veidrody regiu.
O kai mėnulis tyras ir glosnus
Prieš mano žvilgsnį kopia į padangę,
Tuomet nuo skardžių, nuo drėgnų kerų
Tartum šešėliai plaukia link manęs
Senų dienų paveikslai sidabriniai
Ir mąstymo aistras many vėsina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą