sporto klubas šiuo metu

svoris svyruoja, savijauta gerėja, bet kol kas praktiškai jaučiuosi taip:

krentantys drugeliai

Alėja, naktinis pramogų rajonas, teatras, burleska. Visada rimtas, Petras, pradeda keistai elgtis ir man tenka užlaužti jam ranka ir prispausti. Įstaigos direktorius man sako:

- laikyk, kol nusiramins!

- per mažai man moki, kad laikyčiau prispaudęs žmones prie žemės. Mes nuraminame Petrą, kuris muistėsi ir inkštė iš skausmo, gulėdamas ant žemės pusnuogis. Nežinau, tokį mes jį radome – pusnuogį. Šiek tiek paplūkę, užrakiname jį viename iš kambarių. 

Nueiname į Petro darbo vietą, jis įstaigoje buvo registratorius/apskaitininkas. Darbo vietoje randu užversta apskaitos žurnalą - jame trūksta lapų. Matau, kad ta lapų dalis, kurioje įrašoma klientų informacija išpjauta kartono peiliuku.

- Trūksta duomenų, - sakau direktoriui. Jie jų ieškojo.

Per balkonus nusigaunu iki Petro kambario, kuriame jis ir gyveno, nes negyveno šiame mieste. Direktorius laukia lauke ant pėsčiųjų tako. Staiga pamatome Petrą, kažkaip išsigavusi iš užrakinto sandėliuko. Jis apsivilkęs keistą spalvotą apdarą. Jis eina alėja visiškai nereaguodamas į nieką. Pastebiu, kad alėjos važiuojamąja dalimi atvažiuoja autobusas, kadangi aplink nemažai veiksmo, vyksta šventė, kažkas spardo kamuolį. Daug žmonių, nes jau pradėjo temti arba jau tamsu. Garsiai sušunku: laikykit Petrą!!! Bet atrodo niekas begirdi. Vienas žmogus paskutinę akimirką nustumia Petrą į kelkraštį ir sulaiko jį. Petras atrodo kaip apsvaigintas kažkuo, keista, nes to nepastebėjau iškart. Galbūt vaistai ar narkotikai nebuvo dar suveikę  visiškai.

Pajutusios sumaištį ateina dvi mūsų merginos, apsirengusios spalvotais šilkiniais rūbais, sušiauštomis šukuosenomis ir ryškiu makiažu. Viena tamsi, bet aš negaliu prisiminti jos vardo. Kita yra Aiste, su ja anksčiau buvom kartu. Bet Aiste visada su manimi elgėsi atžagariai ir su pastebima ironija ar sarkazmu.
Ji paklausia kas nutiko, o aš ramiai papasakoju.

Aistė sako, kad tuoj turi prasidėti pjesė. Pjesė pavadinimu „Krentantys drugeliai“. Aš nueinu į vidų, pamoju apsauginiams ir stengiuosi saugiai pereiti kambarį, nes grindys įtartinai silpnos, vietomis perregimos. Ir tada išgirstu muziką, labai girdėtą ir malonią. Tada pasigirsta gražus balsas - tai Aistė dainuoja. Negaliu patikėti!! Ji man niekad nesakė, kad dainuoja.

Už akimirkos prasidės spektaklis. Su direktoriumi galvojame versijas ir įtariamuosius. Į kambarį įeina Aistė ir klausia:

-          Ar matei pjesę?

-          Ne, bet ji labai graži. Sakau aš.

-          Bet juk pabaigoje, krenta ne tik drugeliai.

miesto pažiba pagaliau žengia žingsnį

Paskutinį kartą ten buvau gana senai, kaip sistema sako - 2011 metų sausį. Ta vieta labai paprasta - sporto klubas:) kai paskutinį kartą ten buvau, jaučiausi puikiai, svėriau 99,5 kilogramo. Deja, gyvenimo tempas, darbai, privertė šį malonumą baigti.

Daug kartų sau sakiau: jau kitą savaitę, va dabar tai jau pradėsiu sportuoti, vat reikėtų pradėti sportuoti ir panašiai. Nepadėjo. Tam ryžausi tik dabar, o ryžtas buvo labai stiprus, tad turime prieš akis metų trukmės eksperimentą. Kaip nesportuojantis žmogus sureguos į treniruotes:) gal ne nuolatines, gal be papildų, gal kartais bus ir vakarėlių, bet sportas tikrai bus.

Taigi, pirma treniruotė 2013-12-04. Trukmė - 70 minučių. Starto svoris 94,4 kg. Žiūrim, kaip bus toliau:)