2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

šiandien Nidoje

važiuoju dviračiu. bet gera. užpakalį skauda kaip niekad nevažinėjusiam dviračiu, bet skauda kaskart atsisėdus. nieko gėdingo, tiesiog šiaip neturiu dviračio. važinėju du kart per metus. bet šis kartas kitoks.

girdžiu vandenį. užuodžiu jį. nedidelės bangos liečia krantą, dūžta į mūro pakrantę. garsas nepakartojamas. tiek tiems kurie nori užmigti, tiek tiems kurie nori atsipalaiduoti ar tiesiog gerai praleisti laiką. nekalbu apie jūros ošimą. tam reikia viso įrašo. ir turbūt ne vieno. bangos dūžta čia pat, nesustojamai. ačiū.

esu išgėręs. bet tai nemažina malonumo. jokių kalbų. jokių kitų minčių. čia esu aš, marios, dviratis ir kelias. kartais bangas skrodžia bjaurus garsas iš po dviračio. bet vistiek neužgožia bangų. prieš gamtą  visi bejėgiai. o dviratis ne pirmos jaunystės. praeis. daug nuomotojų jungė bėgius prieš kalną ir visur kitur. 

mintys keliauja iš visur ir apie viską. kaip sakytų kiti tikėjimai - atsiveria čakros. super jausmas. 

vėtrungės. labai spalvotos ir gražios, žinau, jos UNESCO paveldo sąraše. puikus derinys - mėlyna, raudona ir balta. nesupainiosi ir nesumaišysi. raibsta akyse, kaip Tomo Mano namelis. puikus derinys - kaip gintaro lašelio.

šiltas vėjelis pučia į veidą. esu tik su marškinėliais. džemperis ant sėdynės. nereikia, oras puikus. jaučiu marias, orą, vėją ir savo mintis. geras jausmas. pasiilgau. abiejų.

sako, žmogų geriausios mintys užplūsta sėdint tualete. tačiau pastaruoju metu - laikraščiai ir išmanieji telefonai šiek tiek pakeitė status quo. dabar jaučiu minčių srautą net ir nesėdėdamas tualete. tam užtenka tos pačios šiek tiek pavargusios Nidos. pavargusios, bet niekad nesustosiančios: su kopa, prekeiviais ir žuvimi, bet pačiais geriausiais garsais, mintimis, spalvomis ir vandens kvapu.