sporto klubas šiuo metu

svoris svyruoja, savijauta gerėja, bet kol kas praktiškai jaučiuosi taip:

krentantys drugeliai

Alėja, naktinis pramogų rajonas, teatras, burleska. Visada rimtas, Petras, pradeda keistai elgtis ir man tenka užlaužti jam ranka ir prispausti. Įstaigos direktorius man sako:

- laikyk, kol nusiramins!

- per mažai man moki, kad laikyčiau prispaudęs žmones prie žemės. Mes nuraminame Petrą, kuris muistėsi ir inkštė iš skausmo, gulėdamas ant žemės pusnuogis. Nežinau, tokį mes jį radome – pusnuogį. Šiek tiek paplūkę, užrakiname jį viename iš kambarių. 

Nueiname į Petro darbo vietą, jis įstaigoje buvo registratorius/apskaitininkas. Darbo vietoje randu užversta apskaitos žurnalą - jame trūksta lapų. Matau, kad ta lapų dalis, kurioje įrašoma klientų informacija išpjauta kartono peiliuku.

- Trūksta duomenų, - sakau direktoriui. Jie jų ieškojo.

Per balkonus nusigaunu iki Petro kambario, kuriame jis ir gyveno, nes negyveno šiame mieste. Direktorius laukia lauke ant pėsčiųjų tako. Staiga pamatome Petrą, kažkaip išsigavusi iš užrakinto sandėliuko. Jis apsivilkęs keistą spalvotą apdarą. Jis eina alėja visiškai nereaguodamas į nieką. Pastebiu, kad alėjos važiuojamąja dalimi atvažiuoja autobusas, kadangi aplink nemažai veiksmo, vyksta šventė, kažkas spardo kamuolį. Daug žmonių, nes jau pradėjo temti arba jau tamsu. Garsiai sušunku: laikykit Petrą!!! Bet atrodo niekas begirdi. Vienas žmogus paskutinę akimirką nustumia Petrą į kelkraštį ir sulaiko jį. Petras atrodo kaip apsvaigintas kažkuo, keista, nes to nepastebėjau iškart. Galbūt vaistai ar narkotikai nebuvo dar suveikę  visiškai.

Pajutusios sumaištį ateina dvi mūsų merginos, apsirengusios spalvotais šilkiniais rūbais, sušiauštomis šukuosenomis ir ryškiu makiažu. Viena tamsi, bet aš negaliu prisiminti jos vardo. Kita yra Aiste, su ja anksčiau buvom kartu. Bet Aiste visada su manimi elgėsi atžagariai ir su pastebima ironija ar sarkazmu.
Ji paklausia kas nutiko, o aš ramiai papasakoju.

Aistė sako, kad tuoj turi prasidėti pjesė. Pjesė pavadinimu „Krentantys drugeliai“. Aš nueinu į vidų, pamoju apsauginiams ir stengiuosi saugiai pereiti kambarį, nes grindys įtartinai silpnos, vietomis perregimos. Ir tada išgirstu muziką, labai girdėtą ir malonią. Tada pasigirsta gražus balsas - tai Aistė dainuoja. Negaliu patikėti!! Ji man niekad nesakė, kad dainuoja.

Už akimirkos prasidės spektaklis. Su direktoriumi galvojame versijas ir įtariamuosius. Į kambarį įeina Aistė ir klausia:

-          Ar matei pjesę?

-          Ne, bet ji labai graži. Sakau aš.

-          Bet juk pabaigoje, krenta ne tik drugeliai.

miesto pažiba pagaliau žengia žingsnį

Paskutinį kartą ten buvau gana senai, kaip sistema sako - 2011 metų sausį. Ta vieta labai paprasta - sporto klubas:) kai paskutinį kartą ten buvau, jaučiausi puikiai, svėriau 99,5 kilogramo. Deja, gyvenimo tempas, darbai, privertė šį malonumą baigti.

Daug kartų sau sakiau: jau kitą savaitę, va dabar tai jau pradėsiu sportuoti, vat reikėtų pradėti sportuoti ir panašiai. Nepadėjo. Tam ryžausi tik dabar, o ryžtas buvo labai stiprus, tad turime prieš akis metų trukmės eksperimentą. Kaip nesportuojantis žmogus sureguos į treniruotes:) gal ne nuolatines, gal be papildų, gal kartais bus ir vakarėlių, bet sportas tikrai bus.

Taigi, pirma treniruotė 2013-12-04. Trukmė - 70 minučių. Starto svoris 94,4 kg. Žiūrim, kaip bus toliau:)

classic wtf GIF collection

restart

Po ilgo nesėkmių ir netekčių periodo noriu "perkrauti" savo nusiteikimą. Matyt, pats save užprogramavau nesėkmei po kelių epizodų šiais metais. Keista, ilgi labai šie metai, ir nežinau ar būčiau pats viską atlaikęs, jei ne artimi žmonės ir.... ir būtinybė atlaikyti, kai nėra kito pasirinkimo. net ir sunkiausią akimirką pagalvodavau - kas bus, jei aš palūšiu? kitiems žmonėms, kuriems esu ramstis ar net pavyzdys bus dar blogiau. negaliu rodyti kad man blogai, negaliu sustoti. ir manau man tai pavyko.

žmonės sako, kad tai tiesiausias kelias į stresą, vėžį ar kitas ligas. bet stebuklų šiais laikais jau nebesitikiu. esu jaunas žmogus ir stengiuosi nuolat stovėti ant žemės tvirtai atsirėmęs savo kojomis. o kai reikia - palaikyti ir kitus, kuriems to reikia. negaliu būti dvejojantis, negaliu būti palaužtas, negaliu per daug liūdėti. šiais metais teko visko - ir gedėti ir valyti širdies žaizdas ir galvoti ar užteks pinigų iki algos. Visa tai darau savais būdais ir kas dedasi giliai širdyje žinau tik pats vienas.

ar daug žmogus gali atlaikyti? manau daug. kai iškyla šis klausimas, visada pagalvoju apie savo močiutę ir dieduką, kurie mano metų būdami tiesė geležinkelius Sibire, prarado artimus žmones, šalo ir badavo. bet visgi išgyveno, dirbo, juokėsi, mylėjo ir sukūrė šeimas. turi pats save įtikinti, kad kai kurie dalykai gyvenime yra neišvengiami ir neapeinami. suvokus realybės neišvengiamumą - negandas lengviau įveikti. kaip išminčiaus sentencija - kvaila bijoti neišvengiamo. kvaila ar nekvaila, bet mes bijome, bijome dėl savo jausmų, dėl įpratimo, dėl įsipareigojimų ir dar daugybės priežasčių.

tuos sunkius laiptus pereiti galima, tik geriausia - surasti savo kelius, savo būdus ir metodus. aš savaip perėjau ir pereisiu visas kliūtis, visus skausmus, visas išdavystes, netektis, blogus žmones, džiaugsmus, jausmus. gal aplinkiniai ir galvos, koks esu beširdis, bejausmis, nesiskaitantis su kitais. bet... mano gedulas yra mano, mano linksmos ar liūdnos akys vieniems žmonėms reiškia ne tą patį ką kitiems, mano širdis ne visiems tokia atvira. kalbant apie pastarąją - labai rinkitės kam norite parodyti savąją. ne visiems jūsų širdis pasirodys verta šventovės šventumo ir kilnaus pasitikėjimo. neliūdinu - tik patariu :)

kaskart pamąstęs suprantu, kad žmogaus brendimas nesibaigiantis procesas. branda ne tikslas, o kelias. asmenybė nėra užfiksuojama. kiekviena savybė gali būti keičiama, priklauso tik nuo noro, aplinkybių arba... arba būtinybės.

šį kartą piktai

Rimtai žmonės. Niekada nemaniau, kad tapsiu tokių žemų apkalbų dalimi. Bet turbūt tai nėra išvengiama, net ir tokiam ramiam žmogui kaip aš.

Keista, kad dar žmonės iš tokių didelių informacijos kiekių sugeba išsirinkti/patikėti menkiausio patikimumo šaltiniais. Niekada nepamiršiu dėstytojos V. M pavyzdžiu: jai PASAKĖ - jis ir ji ėjo gatve. ji PERSAKĖ - jis ir ji ėjo kartu. Kitas žmogus PERSAKĖ jie ėjo kartu, susikabinę už rankų. Kaip suknistas sugedęs telefonas. Niekada nepasitikėk tėvo arklio brolio šuns perduota informacija,ypatingai, jei reikalas eina apie svarbius reikalus. Nuo to gali nukentėti tavo verslas arba darbo santykiai, kitais atvejais atrodysi juokingai pateikdamas kažkieno NUOMONĘ ir laikydamas tai FAKTAIS arba sugadinsi savo reputaciją ar pakenksi kitiems. Nuomones ir faktus žmonės dažnai painioja, kas ir tampa didžiausia problema. Čia ne koks serialas gossip girl, tai gyvenimas, kuriame tu būsi priverstas suktis su tais pačiais žmonėmis metų metus. Nekalbu tik apie Vilnių, kalbu apie visą Lietuvą. Didelis ir gražus šis mūsų kaimas. Visi vieni kitus pažįsta arba lengvai gali susipažinti. Tad prieš šnekant apie mane, pasirūpink savo reputacija. Kartą išsišūdinus, nėra taip lengva išsivalyti. NUOMONĖ nuo FAKTO labai skiriasi. Nuo to ir pradėk pirmiausiai.

Yra ir kitokių nuomonių - jei apie mane kalba už nugaros, tai aš esu priekyje. Galbūt ir priekyje, tačiau nebūtinai tai yra gerai. Man patinka amerikiečiai, jie dažniausiai sako: "mind your own business" dar pridėdami žodelį FUKCING, nes tai iš tikrųjų užpi****.

Vienintelis neaiškus faktorius šiame atvejyje, kai mane "apšmeižia" yra labai keistas dalykas. Tie patys "šmeižikai" dar bando apsimesti, kad rūpinasi tavimi, kaip tau sekasi, net klausinėja to per kitus žmones. Kam to reikia? Sąžinė prabilo, kad galbūt ne ten kažką leptelėjai? Bišky persūdei pagardinant istoriją? Fuck you... Jei tikrai nori palengvinti savo sąžinės dalią, tai ateik ir atsiprašyk už melus. Bet dažniausiai tokie žmonės yra bailiai ir bijo ką nors daryti, tik stengiasi rasti sau pasiteisinimų ir aplinkiniais keliais sužinoti dar daugiau NUOMONIŲ. Man nerūpi ką manai tu, vienintelis dalykas, kuris man rūpi, ką mano man brangūs žmonės ir tai nesikeis niekada. O paskalų nešiotojai visada ir liks, tik kitų gyvenimų paskalų išnešiotojais.

Remember - tiesa visada vėliau ar anskčiau išaiškėja:)

lemtis?

Iš vieno gero žmogaus Facebook sienos:

"Gyveno kartą trys seserys. Viena buvo tinginių tinginė. Antra – pikčiurnų pikčiurna. O trečioji protinga, graži, darbšti ir labai miela.

Vieną rytą sustojo prie jų namo vežimas. Seserys išėjo pažiūrėti kas ten atvažiavo. Vežime sėdėjo jiems nepažįstama pagyvenusi moteriškė.
- Kas tu? – paklausė seserys.
- Aš – Lemtis, – atsakė toji. – Atėjo jums laikas tekėti.
Susisodino jas Lemtis ir nuvežė tuoktis.

Stabtelėjo pirmame kaime. Laukuose vaikinas aria ir bet koks darbas jo rankose tirpte tirpsta. Reikia ką nors pastatyt, pataisyt – visi pas jį bėga.
- Tavo, – sako Lemtis pirmai sesei. – Lipk.
Išsodino pirmąją seserį ir važiuoja toliau.

Atvažiuoja į kitą kaimą. O ten gyvena toks vaikinas: kas ko paprašo, visada padeda, gerietis toks, niekada neatsako. Žodžiu – visiems geras. Žmonės atsidžiaugt juo negali, toks šaunuolis.
- Tavo, – taria Lemtis pasisukus į antrą seserį.
Išsodina ją ir važiuoja toliau.

Atvažiavo į trečiąjį kaimą. Prie pat paskutinio sukiužusio ir apleisto namo guli purve girtas. Sustabdė vežimą lemtis ir sako:
- Tavo. Išlipk.
- Koks jis mano? Tu ką?! – pasipiktino trečioji sesuo. Aš juk ir darbšti, ir gera, ir graži. O tu man tokį berną duodi?! Pažiūrėk kokius seserims išrinkai – ką, man kitokių nėra?
- Kitų yra, – atsakė Lemtis ir atsidusus pridūrė, – bet šitas be tavęs tai prapuls."


Esu pagalvojęs, kad stebuklingai traukiu keistus, silpnus ir netikėtus žmones. Sunkią dieną turinčius, norinčius pasikalbėti, norinčius išsirėkti, turinčius didelę istoriją, bet neturinčius kam ją papasakoti, klaidžiojančius ir nežinančius kur eiti, meilės nuskriaustus. O kad tik paroje būtų daugiau nei 24 valandos... Nežinau ar tai prakeiksmas ar dovana, bet tokie žmonės mane stebuklingai suranda. Stengiuosi kiekvienam norinčiam padėti, išklausyti ar patarti... Turtingam ar benamiui - nesvarbu. Visi vienodai nelaimingi ir atvirkščiai.
Esu girdėjęs benamių istorijas, 1000 nelaimingos meilės istorijų, nusivylusių žmonių, piktų žmonių. Benamiai, tiesiog neturi su kuo pakalbėti. Meilės nuvilti - pasiguosti, kartais sulaukti patarimo, kartais pavaidinti. Nusivylę nori vėl pradėti tikėti, pikti - būti išklausyti. Net darbe, esu sulaukęs piktų skambučių, su grasinimais atleisti iš darbo už "TOKĮ ar ANOKĮ" nesiskaitymą su žmonėmis, tačiau išklausius, pakalbėjus, atsakius - tas pats piktas žmogus, norėjęs, kad mane atleistų iš darbo su šypsena padėkoja, palinki sėkmės ir dar atsiprašo.

Laimė traukia nelaimę, tikėjimas - netikėjimą, paguoda - nusivylimą. Taip ir gyvenime, kuo turi daugiau užuojautos, tuo daugiau neturinčių jos gali pasidalinti. Dar ne visi žmonės savanaudžiai, dar ne visi svetimi. Jei gatvėje verkia žmogus, prieik paklausk kas nutiko. Jei draugui reikia paties - tu jį turi. Nesvarbu ar moki ar nemoki guosti ar klausyti, bet pats faktas kad turi dvejas ausis ir dvejus pečius - jau yra atsakymas dvejojantiems.

Gražaus savaitgalio:)

šiandien Nidoje

važiuoju dviračiu. bet gera. užpakalį skauda kaip niekad nevažinėjusiam dviračiu, bet skauda kaskart atsisėdus. nieko gėdingo, tiesiog šiaip neturiu dviračio. važinėju du kart per metus. bet šis kartas kitoks.

girdžiu vandenį. užuodžiu jį. nedidelės bangos liečia krantą, dūžta į mūro pakrantę. garsas nepakartojamas. tiek tiems kurie nori užmigti, tiek tiems kurie nori atsipalaiduoti ar tiesiog gerai praleisti laiką. nekalbu apie jūros ošimą. tam reikia viso įrašo. ir turbūt ne vieno. bangos dūžta čia pat, nesustojamai. ačiū.

esu išgėręs. bet tai nemažina malonumo. jokių kalbų. jokių kitų minčių. čia esu aš, marios, dviratis ir kelias. kartais bangas skrodžia bjaurus garsas iš po dviračio. bet vistiek neužgožia bangų. prieš gamtą  visi bejėgiai. o dviratis ne pirmos jaunystės. praeis. daug nuomotojų jungė bėgius prieš kalną ir visur kitur. 

mintys keliauja iš visur ir apie viską. kaip sakytų kiti tikėjimai - atsiveria čakros. super jausmas. 

vėtrungės. labai spalvotos ir gražios, žinau, jos UNESCO paveldo sąraše. puikus derinys - mėlyna, raudona ir balta. nesupainiosi ir nesumaišysi. raibsta akyse, kaip Tomo Mano namelis. puikus derinys - kaip gintaro lašelio.

šiltas vėjelis pučia į veidą. esu tik su marškinėliais. džemperis ant sėdynės. nereikia, oras puikus. jaučiu marias, orą, vėją ir savo mintis. geras jausmas. pasiilgau. abiejų.

sako, žmogų geriausios mintys užplūsta sėdint tualete. tačiau pastaruoju metu - laikraščiai ir išmanieji telefonai šiek tiek pakeitė status quo. dabar jaučiu minčių srautą net ir nesėdėdamas tualete. tam užtenka tos pačios šiek tiek pavargusios Nidos. pavargusios, bet niekad nesustosiančios: su kopa, prekeiviais ir žuvimi, bet pačiais geriausiais garsais, mintimis, spalvomis ir vandens kvapu.

Tu ir aš

Aš žinau, aš pasimetęs. Niekada nieko tau, nežadėjau, tu man taip pat. Įdomūs mūsų santykiai, jei tai kas yra tarp tavęs ir manęs galima pavadinti santykiais..

Tu kreipiesi į mane kai reikia patarimo, aš kreipiuosi kai nebegaliu nieko nežinoti apie  tave. Nerašau aš kasdien, bet ir nenoriu įkyrėti. Gerbiu tave ir negaliu be tavęs, bet ir žinau, kad viskas per daug sudėtinga. Noriu stengtis ir kartais jau nekyla rankos. Tiek laiko jau. Ir nieko apčiuopiamo. O kitam gal jau viskas, noriu tikėtis kad viskas bus gerai.

Dabar tau reikia tavęs. Tau reikia pagyventi, išbandyti, paragauti, užuosti. O aš, aš.. Nežinau, gydysiuosi viskuo kas gali padėti, atmetimo reakcija yra vienas iš vaistų. Neišsigąsk, jei būsiu kitoks nei visada. Bet žinai, kad tu mano širdyje. Kartais mano širdis virpa, kai pagalvoju kas būtų jei būtų. Ką darytume, kaip leistume laiką. Juk mes labai skiriamės. Aš ne tavo tipo. Bet žinau, kad viskas bus gerai. Bijau, bet noriu, žinau, kad reikia. Ir man ir tau.

langas ir langelis

dirbu aš kabinete, kuris turi nedidelį langelį. 

didesnio padaryti negalima, o per dabartinį į kabinetą patenka nedaug dienos šviesos.

beveik kiaurą dieną pas mane būna įjungta šviesa.

sužinau koks oras, per kolegų kabineto langą, kuris yra priešais manąjį.

sužinau ar sninga ar lyja ar šviečia saulė. 

per savąjį matau tik gabalėlį dangaus.

šiandien šviečia saulė.

prognozavo šiltą dieną.

mano langelyje matosi žydro dangaus lopinėlis.

kaip gražu.

kolega kabinete priešais, sėdi ten kur saulė jo nepasiekia.

kolega, dar ir žaliuzes užsitraukęs.

matau, spinduliai net ne į tą pusę šviečia.

kaip man pamatyti saulę?

kai turi nevertini, o kai neturi trokšti?

pavasaris?

Esu skaitęs vieną meilės apibrėžimą: meilė, tai abipusis jausmas, sąlygotas abipusės pagarbos ir supratimo. Tačiau ar jis tinka visiems? Manau, ne. Esu ne kartą sakęs MYLIU vaikystėj, per šv. Valentino dieną. Bet tada dar nesupratau to jausmo ir jokiu būdu nesakau, kad suprantu dabar. Tada meilė atrodė tokia paprasta, o dabar - kuo toliau, tuo labiau sudėtinga. Aš nekalbu apie meilę šeimai - ji buvo yra ir bus mano širdyje. Kalbu apie meilę kitam žmogui. Atsimenu, kai praradau visus savo šansus su mergina, kurią baisiai buvau įsimylėjęs - ilgai kankinausi. Panašu, kad net buvo maža depresijos rūšis įsimetus. Tada maniau, kad tas skausmas širdyje, ta tuštuma, tas nusivylimas simbolizuoja kokia tai buvo stipri meilė. Tuo metu, aš tikėjau tuo jausmu ir jis buvo toks, kokį aš supratau. Tai buvo mano tuometinė meilė.

Koks būtų stipriausias prisipažinimas meilėje? Myliu? Tuomet kitam žmogui lieka pritarti arba atsakyti. Esu skaitęs, kaip viena moteris apibūdina savo vyro meilę sau (kai kažkas paklausė kaip sugebėjot tiek metų išgyventi kartu), ji atsakė: kartais ir sau užduodavau tokį klausimą, tačiau kai jis net po šitiek metų, žiūri į mane, kaip į gražiausią dalyką žemėj - negali būti dvejonių. Galbūt negerai pacitavau, bet nemažai metų praėjo po to kai skaičiau. Galima gyvenime taip pat cituoti, tik aš išnaudojau savo progą. Prie šios citatos puikiai prisitaikytų italų tapytojas Sandro Botticelli: „Myliu tą, ką įamžinu, nuo ko žmonija negalės atplėšti akių, ką ji pamatys mano akimis“ (ačiū Leonidui Donskiui už atradimą).

Manau, kiekvienas atranda savo meilės apibrėžimą. Nors tai, nėra lengva užduotis. Sakoma, kad moterys myli ausimis.. Tačiau... Tačiau, kartais nereikia jokių žodžių. Poelgiai, prisilietimai, žvilgsnis padaro tai. Kalba už žmones. Svarbiausia, kad žmogus, kuriam tai adresuota suprastų, jaustų, girdėtų, matytų ar net užuostų:) Jokiu būdu, negalima slėpti šio jausmo. Nori atrodyti nepalaužiamas, neįtakojamas žmogus? Bet kokiu atveju tu būsi tik žmogus, kuris kvėpuoja, mato, girdi, valgo, eina, liečia ir jaučia. O gyvenime, žmogus visada ieško kito žmogaus, artimos sielos, partnerio, vaikų tėvo/mamos. Tai svarbiau už pinigus, svarbiau už visą materialų pasaulį, kurį kuria mūsų karta. Tad metas, atsigręžti į tikruosius dalykus. Linksmybės smagesnės, kai yra tas žmogus šalia, maistas skanesnis, vanduo gaivesnis, vaizdai gražesni, vakarėliai smagesni, vakarai geresni.. Kai jauti..:)

do it

Kodėl nesidžiaugti ta laime, kurią gauni? Mano manymu, reikia naudotis proga; po šimto metų visi būsime mirę, ir niekas nebus svarbu. Todėl stenkimės išnaudoti laiką, kol galim. William Somerset Maugham. Jo knyga nėra ypatinga, bet tai turbūt geriausia citata iš visos knygos:) Ji labai tiko į mano dabartinių apmąstymų temą.

Juokinga apklausa būtų, jei paklausčiau savo draugų, ar dabar jaučiasi laimingi. Atrodo, kad kartais visi keistai panirę į laikiną būseną - lyg kažko lauktų... Geresnių laikų? Atlyginimo pakėlimo? Vasaros? TO ar TOS? Tinkamų aplinkybių? Gal ir pats kai kada esu tokioje būsenoje. Pats sau užduodu tuos klausimus ir gana dažnai. Tai man padeda sau įsispirti į užpakalį...:) tik pastaruoju metu strigau ties keletu dalykų, kurių tiesiog laukiu. Gal ne tiek kiek laukiu, kiek po truputį einu ties jais.. tik ne taip greitai kaip norėčiau.

Tai labai keista, nes manau, jog esu geras gyvenimo patarėjas. Kartais net manau, kad turiu teisę pasakyti žmonėms, kaip jie turėtų leisti savo gyvenimus. Nes aš žinau, kaip yra teisinga. Po paraliais, senais gerais laikais jau seniai būčiau karalius. Do it in the right way! Aišku, puikiai žinau, kad teisės nurodinėti neturiu, bet pasakyti, tai visada :D Ir čia žaibas trenkia per petį ir sako: Mindaugai, kai jau būsi pavyzdinis variantas, tada galėsi kitiems patarinėti:) gal ir tiesa..

Bet kokiu atveju, dažniausiai "patarimus" sakau tiems, kurie mano nuomone neišnaudoja, nesugeba išnaudoti arba neleidžia sau išnaudoti akimirkų, progų ir tinkamo momento. Tiek daug žmonių susensta įpareigoti pareigų, darbo, aplinkinių (net šeimos), draugų, artimųjų ar dar velniai žinia ko. Įpareigoja žmones tai, kas yra teisinga tavo paties ir tavo šeimos labui. Niekam nieko neprivalai. Nemaloniai pasijus, jei nepadarysi tos paslaugos? Būsi nemandagus, jei nenueisi ten? Mes nemokame sakyti ne, net jei mus tai apsunkina. Bullshit...

Reikia išnaudoti progas, kurias duoda mums gyvenimas. Reikia mėgautis akimirka, jaunyste, susižavėjimu, geru oru ar bet kuo, kad priverčia šypseną atsirasti tavo veide. Rytoj į darbą, tai negali eiti pasivaikščioti? Pažadėjai eiti į tėvo arklio brolio žmonos įkurtuves, tai negali pasiruošti savo šventei? Mes per daug teisinamės ir per mažai galvojam, o ką man padaryti, kad aš dabar būčiau laimingesnis, kad man nereikėtų persiplėšti per pusę ar dar bet ko, kas kelia stresą ir trumpina mūsų ir taip trumpus gyvenimus.

Pasivaikščiokim per lietų, nuvažiuokim iki draugų be progos, praleiskim savaitgalį kitam mieste, božolė ragautuvės? kodėl gi ne??? Net jei TU nemėgsti vyno :) kam tu dirbi, jei negali pradžiuginti savo namiškių ir kam tu leidi laiką ten, kur nenorėtum leisti. Kasdien TU gauni progų laimei, tai imk jas ir išnaudok. Kiekvieną dieną esi senesnis nei buvai, kiekviena proga, kurios atsisakei yra praleista proga. Ir progos ne visada mėgsta sugrįžti:)

Šv. Valentino diena

- Ir vėl. Sako vienas.
- Pagaliau! Sako kitas.

Taip jau yra. Visiems visos progos ir dienos eina skirtingai, sutinkamos skirtingai ir suprantamos skirtingai. Jau kiek širdučių Feisbooke mačiau, kad net bloga. Populiariausi - sveikinu VISAS paneles, sveikinu VISUS su Valentino diena arba nuotrauka to objekto, kuris tapo šios progos dovana - gėlės, šampanas, spektaklis ar vakarienė pasirinktoje vietoje. Ech. Komercinė šventė, sakys tie, kurie taupo. Ech. Kam to reikia, sakys tie, kurie vieniši. Pagaliau! Rėks tie, kurie myli. Ir pasakysiu viena, jie šneka nesąmones.

Pirmiausia, tai pasiūlyčiau pasidomėti kas tas šventas Valentinas buvo ir kodėl tokia proga atsirado. Nes visi, oi Valentynkė, oi Valentino vardadienis, oi Valentino diena:)

Antra, tiems, kurie taupo: ko po paraliais laukėt paskutinės akimirkos? Taip, vakar turgelyje rožė kainavo 7 litai, o šiandien  - 10. Ir kodėl turėtų kainuoti tiek pat??? Juk tai biznis, o bizniui reikia progų. Tai jei pamiršai vakar nupirkti gėlių, tai turėtum tik save patį apkaltinti, kad nesugalvojai gėlių nupirkti vakar, kavinės rezervuoti praėjusią savaitę ar bilietų nusipirkti prieš mėnesį. Jei neturi pinigų, turėjai įjungti galvelę ir sugalvoti ką nors romantiško kitais būdais. Nereikia čia jokių - neturiu fantazijos. Nėra tokio dalyko, nuo tada kai internetas tapo prieinamas kiekvienam. Milijonai būdų pradžiuginti savo artimąjį kad ir su popieriaus lapais ir žirklėmis. Top 10 best presents you can make yourself ar dar koks nors kitas topas. Jei nori vakarienės? Jau seniai galėjau peržiūrėt receptus kitur arba jei net nemoki gaminti - YouTube rasi Jamie Oliver for the beginers. Nuo A iki Z. Taip kad jei nori efekto, reikia įdėti ir pastangų.

Trečia, tiems, kurie vieniši: yra daugybė žmonių, su kuriais galėtumėte praleisti šią dieną ir parodyti kitokios meilės: meilės artimam, draugui, šeimos nariui ar seniai nelankytam giminaičiui. Nustok skųstis ir pradėk veikti. Pirma, tas verkšlenimas niekam neįdomus. Antra, jau pradėdama/s skųstis nusistatai save blogam režimui. Čia jau psichologiniai dalykai.

Ketvirta, tiems, kurie rėkia garsiai visam pasauliui, kad myli. Tai tebūnie. Tik dažniau pagalvokite, kad  meilė tai jausmas kuris nėra ir negali būti išreikštas per vieną dieną. Meilė yra kaip skaitliukas, kurį turi nuolat prisukti ir nustatyti kiekvieną dieną iš naujo - tam kad niekada nepriimtum to, kaip savaime suprantamo dalyko. Šią poziciją reikia įrodinėti kasdien. Mylėti reikia nuolat, visada, stipriai:) su šv. Valentino diena:)

never give up:)

sapne - pasaulio pabaiga

Šiandien sapnavau pasaulio pabaigą. Viskas buvo visai kitaip, nei filmuose rodo. Sapnas buvo blogas, buvau kažkur užsienyje, Labai šilto klimato šalyje, viešbutyje. Galėčiau viską apibūdinti. Buvo tylu ir ramu. Pirmiausia dingo elektra. Žmonės buvo sutrikę, tačiau jokios panikos nebuvo. Tada nakties danguje sužibo meteorai. Jie krito į žemę lėtai, lyg neskubėdami. Lyg norėdami, kad žmonės juos matytų kuo ilgiau. Baisiausia man buvo ne tai, kad pasaulio pabaiga ateina. Baisiausia buvo tai, kad esu kažkur toli nuo savo šeimos.

Žmogus - primenantis Dantės kūrybą

laiškas Tau

Labas,

Vėl sapnavau Tave. Nežinau kodėl nutariau parašyti Tau laišką. Gal ilgiuosi Tavęs? Atrodo nemačiau jau daugelį metų, nors tiek Tave, tiek Tavo balsą, šypseną prisimenu kuo puikiausiai. Net Tavo frazes, kurias tardavai, kai šiek tiek paerzindavau. Gal tiesiog noriu papasakoti tą sapną?

Labai netipinis sapnas. Jame ryškiausiai dalyvavai Tu, tačiau buvo dar du žmonės. Jie, kažkodėl vertino mane ir turėjau atlikti užduotis. Toks jausmas, kad vertino mano tinkamumą Tau. Vienas atrodo buvo Tavo mama, o kitas... Kitas, apie kurio egzistavimą tik neseniai sužinojau, bet jis mane nuliūdino, net širdutė suspurdėjo.  Įvertinimo neatsimenu, tačiau jausmas sapne buvo labai stiprus. Jaudinausi, nors žinojau, kad gerai pasirodysiu. Ypatingai Tavo mamai, juk žinai tai.

Keista, atrodo gerai pažįstu Tave, o kartais atrodo lyg visai Tavęs nežinočiau. O juk tikrai praleidome daug laiko kartu. Ir visgi, Tu man tokia paslaptinga ir kartu paprasta. Pati žinai, kad nežinai ko nori ir dvejoji savo gyvenime. Kartais klausi mano patarimų, kartais elgiesi kaip patinka. Man patinka Tau patarti, keisčiausia, kad atrodo jog puikiai žinau ko Tau reikia. Sakiau, kad Tau reikia ir manęs. Tik ne dabar. Galbūt po metų, galbūt po penkių. Mergaitei reikia dar daug pamatyti ir patirti. Sakoma, kad svetima patirtis - ne patirtis.

Galvodamas apie praėjusius metus, pagalvojau ir apie tai, kas nutiko, ką nuveikiau. Apie tuos žmones, kurie man padėjo, kurie buvo su manimi, kurie palaikė, patarė ar tiesiog pakėlė nuotaiką. Pagalvojau apie tuos žmones, kuriems aš taip pat dariau. Tu patenki į abu sąrašus. Ir norėčiau, kad visada liktum juose. Žinoma, suprantu, kad toks atstumas tam nepadeda. Pradedu galvoti, ar susitiksim ateityje. Gal Tu būsi jau išsiskyrusi moteris? Gal aš būsiu subrendęs viengungis? Situacijos gali būti tokios įdomios. Bet nieko nesuplanuosi ir atsitiks viskas kaip turi atsitikti. Tik žiauriai liūdna, kad neturiu progos pats Tau atsiskleisti ir leisti atsiskleisti Tau.

Bet kokiu atveju, ačiū Tau, kad kažkaip atsiradai mano gyvenime. Nesvarbu, ar mano/tavo lūkesčiai liks tik lūkesčiais ar ne. Sakoma, sielos randa viena kitą.

Saugok save.