Galbūt taip, ne

Keista. Ar jaučiuosi daug praradęs? Ar jaučiuosi apgautas? Nežinau. Keista. Nežinojau ar JI pasakys TAIP.

Ar žmogaus pastangos visada būna vainikuotos? Ar visada gali gauti tai ką nori, jei labai nori?

Aš manau, kad taip. Bet kaip tada su tais atvejais, kai negauni to ko nori, įdedi daug pastangų, daug investuoji ir negauni nieko? Tik keletą gražių prisiminimų. O gal dar vieną gyvenimo pamoką?

Ne kartą masčiau apie įvairiausius atvejus, įvairiausius scenarijus kas galėtų būti, bet kartais yra taip kaip yra. Galbūt ir ne viskas priklauso nuo žmogaus pastangų ir begalinio noro. Bet ginčytis negalima, žmogus tinkamai veikdamas ir kalnus gali nuversti. Pas mane kambaryje yra gera lotyniška sentencija - AMAT VICTORIA CURAM kas lietuviškai reikštų PERGALĖ MĖGSTA TRIŪSĄ, arba PERGALĖ MĖGSTA PASTANGAS. Žinau, tokie motyvuojantys užrašai kartais tikrai labai padeda. Nes aš tuo tikiu. O Jūs?

Gyvenimas yra ilgas kelias, kurį turime nueiti savu būdu. Ne visada viskas seksis ir ne visada viskas nesiseks. Svarbiausia, tikėti, kad viskas bus gerai, kad eini teisingu keliu, net jei tūkstantį kartų teks apsisukti ir grįžti, net jei tūkstantį kartų išgirsi ne. Bet čia jau mintimis panašėju į Paulo Coelho "Šviesos kario vadovą". Piktas Džeimsas Bondas filmuke "Šeimos bičas" pasakė: 40 NE ir TAIP reiškia TAIP :).

Kita vertus, ar galiu išlikti optimistiškas ir toliau pasitikėti savimi, kai manai, kad padarei viską ką galėjai, jog pradžia būtų gera? Ar padariau nepakankamai? Ne, padariau tikrai pakankamai :)

Esu tikras, tuo, nes esu atkaklus, nes moku padaryti viską, kai siekiu savo tikslo. Taip, man liūdna, esu nusivylęs ir man PIKTA, kad daugybė valandų, dienų, naktų praėjo veltui. Negaliu suprasti kitų žmonių, nors stengiuosi.

Visi žmonės klysta, klystu ir aš. Nors negavau ko noriu, ko tiek siekiau, galbūt kelias į tai daro mane tokį koks aš esu iš tikrųjų. Aš išmokstu naujų dalykų, įgaunu patirties, suprantu ko anksčiau nesuprasdavau. Ačiū tiems, kas daro mane geresniu, ačiū tiems, kurie verčia mane mokytis.

Patogios aplinkybės

- Varom gal kur alaus įšaut?

- Jo, lengvai, tik užeinam pas mane - daiktus pasidėsiu. - P. atsako. P. - mano bendradarbis, abu dirbame ten pat. Tai būdas užsidirbti pinigų kol studijuoji. Darbas šiaip lievas, bet bendradarbiai gelbsti padėtį. Darbovietė tikra pinigų kalykla savininkams - antkainis 300 proc., aptarnavimo mokestis dar 10 proc. nuo sumos, kurią išleidi. Skaičiuokit.

Įsėdam į autobusą ir riedam į centrą. Ten turim susitikti su draugais iš vasaros mokyklos. Jie sėdi Čili kaime. Prisijungiam ir mes su pora bokalų alaus. Kompanija nemaža, jie šeši ir mes su P. Ilgai nesėdim, tingiu angliškai šnekėti, todėl įkalbinam eiti kur muzika garsesnė - tuo pačiu sunkiau kalbėt.

- Man Caipihrinia.

Skanus kokteilis. Mėgaujuosi juo, išmaukiam po pora. hmm.. Ką daryti? Aš gyvenu užmiestyje, o tokiu metu autobusai jau nevažinėja. Šūdas, gi į darbą ryt anksti. Reikia parašyti S. Ji gyvena miesto centre. "Labas, ką veiki? Aš mieste su draugais, gal nori prisijungti?". YES, ji sutinka. Manau, jau turiu kur miegoti negrįžtant namo. Sutaupysiu ir laiko ir gausiu šiltą lovą. Sakau miegoti, o ne ilsėtis. Koks gali būti poilsis su mergina, kurią menkai pažįsti. Juk tai pati pradžia, nežinojimas ir ypatingai aistra. Nelaikau savęs dideliu savanaudžiu. Tai naudinga abejoms dalyvaujančioms pusėms. Man lova, geri pojūčiai, o jai meilė ir šiluma. Nekalbu apie TĄ meilę. Tai trauka, susižavėjimas ir aistra. Merginos jaučia, kai vaikinas dar nėra jų ir tai veda jas iš proto. Tai verčia jas stengtis labiau, jos nori vaikino dar labiau. Jei tau rūpi mažiau, tai tu rūpėsi labiau. Bet jei mergina pajaučia, kad ji patinka vaikinui labiau, nei jis jai.... Viskas. Mažėja motyvacija, arba pradedama tuo naudotis. (Apmaudu, kartais, manau, kad taip buvo tarp manęs ir panelės K.) Tą pastebėjau ne aš vienas. Tą patį man sakė N. Gražuolė kalė:) Čia nieko įžeidžiančio nėra, ji graži moteris, kuri žino savo vertę ir tuo gerai naudojasi.

Vėlesnis vakaras jau aiškus. Mes jau pas S. lovoje. Susitinkam tik antrą kartą, todėl tik bučiniai ir glamonės. Tai dar nieko nereiškia. Nors ir pats šiandien nenoriu, apsimetu, kad noriu pasimylėti. Ji sako:

- Viskas savu laiku.

- Taip, atsakau. - Viskas savu laiku.

Pamiegojęs porą valandų, keliuosi į darbą. Taip, ji gerai bučiuojasi, moka įtikti vaikinui, bučiuoja kaklą, glosto rankas, giria mane. Na bet turiu eiti. Laukia ilga diena darbe.

Novelė "Absurdiškas aš, absurdiška Ji" maždaug 2004 m.

- Ko norėtumėt? - Klausia pardavėja, man vaikščiojant po parduotuvę.

Ko ji čia klausinėja? Nejaugi nemato, kad į parduotuvę atėjau tik sušilti. Lauke baisiai šalta, o Ji vėluoja gal 20 minučių. Net nežinau, kodėl jos laukiu, nėra ji gražuolė, dėl kurios bėgiočiau visą parą. Du mėnesiai - tai nedaug laiko tam, kad įpraštum prie žmogaus, bet ne man.

- Nieko, tik apžiūrinėju. - atsakau aš.

Visada klausia būtent manęs, turbūt todėl, kad visada tik apžiūrinėju - juk turėčiau kada nors išsirinkti. Išeinu į lauką. Dar prieš dvidešimt minučių švietė šalta saulė, bet per tiek laiko ji pasislėpė. Ir taip būna visada, kai einu su ja susitikti ir ji neateina. Užsisagstau paltą ir einu namo.

Kodėl Ji su manimi taip elgiasi? Gal jau atsibodau? Noriu Jai paskambinti, bet neskambinu. Nežinau kodėl. Gal Ji nori mane mesti? Keistas jausmas nutvilko mane. Et, nesuprantu. Atsisėdu. Aš jau namie. Apsidairau: mažas jaukus kambarėlis, šiek tiek sujauktas, bet jaukus. Tiesa, jis įtartinai mažas. Jame gyvenu jau penkti metai, dulkių nevalau jau antri. O kam? Dulkės juk natūralus dalykas. O kas yra dulkės? Iš kur jos atsiranda? Man jų nereikia, tai kam jos? Tada pagalvoju: ar aš kam reikalingas? Juk penkerius metus esu vienas kaip pirštas. Draugų neturiu, o draugės tik tokios kaip Ji. Tai ir aš Jai nereikalingas, kaip tos dulkės man. Jėga - mane su dulkėmis sieja ta pati lemtis. Jos yra - esu ir aš. Pasaulyje tiek dalykų, niekam nereikalingų, bet niekas į juos nekreipia dėmesio. Gyvenu tam kad egzistuočiau? Ar egzistuoju tam, kad gyvenčiau? Ar esu tik vienas skaičius žmonių populiacijoje?

Kam man Ji? Ji - trečia šiais metais. O, gavau žinutę: "Atleisk, bet, manau, mums nieko neišeis. Nepyk, tikiuosi liksim draugais." Čia Ji parašė. Įdomu. Tai tik antra mergina, kuri man pasako NE, o ne atvirkščiai. Mano - NE, prasidėjo nuo pačios PIRMOSIOS. Viskas, atrodo, buvo gerai, bet va. Ji sako ne. Nuo to laiko tik aš sakydavau ATE. Hmm, kažkas keista. Dabar reikės kitą susirasti. Reikia parašyti: "Aš jau seniai norėjau skirtis, bet nenorėjau staigiai Tavęs skaudinti.". Išsiunčiu. Svarbiausia neprarasti orumo. Aš palieku merginas, o ne jos mane.

Bet kam man tada jų reikia? Kam, jei po mėnesio ar dviejų jas palieku? Turbūt noriu iš daugelio išsirinkti tą VIENINTELĘ. Bet juk Ji ir buvo ta VIENINTELĖ, Ji ir dar kelios prieš Ją. Man nelemta rasti VIENINTELĖS, bet gi aš pats turiu būti savo laimės kalvis.

Na, bet kiekvienas supranta laimę kitaip. Vienam laimė - pinigai, kitam - šeima. Ar man iš tikrųjų reikia kai ko, ko gal nėra? Ir vienam juk neblogai pagyventi. Niekas nebamba pašonėj, nieko nereikia vestis į kavinę, niekas neapkabina... Na vėl nesąmones galvoju. Man reikia ko nors. Reikia kažką auginti! Šuo būtų nieko, bet nemoka kalbėtis. Vaikas! Įsivaikinti vaiką - štai kur išeitis. Aš jį auginsiu, padėsiu jam, rūpinsiuosi juo, žiūrėsiu kaip jis auga ir džiaugsiuosi. Bet juk džiaugsmą reikia su kažkuo dalintis... Velnias, sutemo. Ir vėl jaučiuosi lyg kambaryje būčiau ne vienas, arba vienas visam pasauly. Toks dvilypis jausmas. Kai augau, visada sau teigdavau, kad gyvenime turiu stovėti pats, kad niekas neprilaikytų. Bet visada prilaikydavau kitus. Bet dabar, nors stoviu pats, tvirtai įsirėžęs į gyvenimo pagrindą, jaučiu, kad kažko trūksta.

Nebent jaunystėj pripratau nuolat ką nors prilaikyti. Ir dar tas gyvenimo pagrindas nėra toks koks turėtų būti. Ir, apskritai, jo čia išvis nėra. Tai, ką mes vadiname gyvenimo pagrindu, tėra paprasta frazė naudojama kasdien, kuri neegzistuoja. Pagrindas - tai kažkas tvirto, ant ko galima stovėti.. gal tai šaligatvis? Aš neturiu gyvenimo tikslo! Va, ko man reikia.

O kam? Todėl, kad kiti žmonės jį turi? Cha! Apsieisiu ir be jo.

Tai kam aš gyvenu? Vienas Dievas težino.

O gal jis ne vienas? Gal yra daug dievų? Gal kiekvienas žmogus turi savo dievą?

Tai aš ir gyvensiu pagal savo dievą! Jė, radau savo tikslą. Toks nelabai apibrėžtas, bet tiks. O jei netiks - tai kam man jo reikia. Ir, apskritai, galiu be jo išsiversti.

ATSIBODO! Atsibodo moterys, atsibodo barai: viskas atsibodo. Bet ką tada veikti? Visgi pasiliksiu mintį apie barus. ĖĖĖ, jau devynios, o aš sėdžiu namie. Reikia lėkti į miestą. Rasti barą.. Ir... Ir merginą. Naują, įdomią ir nesugadintą!

Požiūris ir sąlygos

Kas blogiau? Ar turėti blogą požiūrį ar blogas sąlygas?

Atsakymas yra tik vienas - geras požiūris - atsparus blogoms sąlygoms.

Kas yra blogos sąlygos? Blogos sąlygos yra blogas oras, kamščiai gatvėje, bloga nuotaika, per mažas atlyginimas. Kai kas nors nepasiseka, dažnai galvoju apie sąlygas - galbūt dėl jų čia viskas taip? Blogos sąlygos neleido man ateiti į darbą laiku, būčiau gavęs 10 iš egzamino, bet pasitaikė blogos sąlygos.

Ir štai ateina Deilas Karnedžis (Dale Carnegie) ir pasako "Laimingas jūs ar nelaimingas, priklauso ne nuo to, ką jūs turite, kas jūs esate, kur esate ir ką veikiate. Tai priklauso nuo jūsų požiūrio į tai." Ir jis yra velniškai teisus. Dauguma žmonių yra laimingi tiek, kiek jie pasiryžta būti tokie.

Bloga diena? Pradedi pats taip galvoti ir diena tikrai tampa bloga. Todėl geriausia, ką gali padaryti dėl savęs, net blogą dieną sakyti sau, kad viskas yra gerai. Ir tikrai viskas bus gerai.

Taigi, mūsų nuotaika ir mūsų laimė priklauso nuo nieko kito, tik nuo mūsų pačių. Think positive. Peace.

Panelė K

Parašyta labai seniai:)

Tai prasidėjo prieš metus. Dabar sakau, kad tai kažkoks apsėdimas, pats save apsėdau Ja. Kalėdų vakarėlis gimtame mieste, kas galėtų būti nekalčiau? Ketinau net niekur neiti, pabūti su šeima. Bet... Bet sulaukiau poros pakvietimų baliavoti. Bruolis ištempė beveik jėga iš namų. Aš spėjau pasiruošti, pasipuošti. Šukuosena, naujas diržas, nauja maikutė su moterimi ant paveikslėlio. Mes pasirengę. Žinoma padarom apšilimą, būtinai reikia. Na nenorėjau ten eiti, bet tiek žmonių, vau, tikrai Kalėdos. Dauguma žmonių klube – pažįstami, draugai, buvę klasiokai, buvusios meilės-seilės. Na ir dalis nežinomų veidų, man taip patinka, nebūsi kaip šeimos tūse. Matau daug dailių mergaičių, daug. Na bet pradžia žinoma į barą.

Pasisveikinu su draugais, pašneku, ir pamatau Ją. Fyfa, bet gera. Daili. Na kaip, nėra aukšta, bet prie manęs gerai atrodytų. Vėliau, dėl to efekto, dailumo ir mažumo pavadinau Ją fėja.

Ji žiūri į mane, šypsosi. Geras ženklas. Pasveikinu su gėrimo taure, ji atsako tuo pačiu. Puiku, sekasi geriau nei loterijoj (nieko nesu laimėjęs). Bus geras vakaras. Čia yra ir Rita, bet tai kitas reikalas, prisiminus Kalėdas prisimenu panelę K.

Aš migruoju per stalus, su visais reikia pašnekėti, pasilabinti, sužinoti kas naujo. Na ir vieno perėjimo metu, susiduriu su Ja.

-Labas. – sakau aš.

-Labas!

-Aš Mindaugas.

-Aš Karolina.

-Ką tokia stebuklinga mergaitė veikia šitame mieste?

-Švenčiu Kalėdas!

Nuėjom pašnekėti. Blondinė, pasipuošusi, susitvarkiusi, gražiai šypsosi.Super. Rožinė spalva Jai tinka. Maloniai šnekame. Tik nesako iš kur, na bet netrunku išsiaiškinti – Ji iš Alytaus. Nėra toli. Bet dabar žinau – toli, per toli.

Žinoma apsikeičiam numeriukais. Na truputį supjaunu su Rita, o panelė K išvyksta man nespėjus atsisveikinti.

Praėjo daug laiko. Pirmą mėnesį susirašinėjom kaip įsimylėjeliai. Buvo super, taip ir jaučiausi. Antrą – panašiai, trečią – jau silpniau. Ji: „Pavydžiu tavęs nuo galvos iki pirštų galiukų“. Puiku. Bet TAI dingo.

Bet mes vis dar SUSIRAŠINĖJAM. VIS DAR. Jau daugiau kaip metai.

Dažnai sakau sau: užteks, tu Jos nepažįsti, kam tau Ji, jei dar nesusitikę. Ir kaskart nežinau ką atsakyti. Aš noriu. LABAI noriu. Bent kartą susitikti. Taip ir bus kažkada, gal netyčia kur klube, gal tyčia. Norėčiau, kad tada prieitų ir man pasakytų: Kur tu buvai? Aš tavęs pasiilgau...

Vyrai - moterys

Dažnai vyrai nori sužinoti ko nori moterys. Moterys juk klastingesnės už vyrus. Dažnai sakoma, kad moterims reikia šilumos, meilės, saugumo. Vyrai gali TAI duoti. Visi dažnai stebisi, kaip koks nors neišvaizdus vyrukas, eina su įspūdinga dama. Gražuolė ir pabaisa? Galbūt, bet jie gali būti labai darnus derinys. Jis duoda jai, ko jai labiausiai reikia.

O kaip moterys pavydi ir apkalba, kai dailūs vaikinai susitikinėja su paprastomis, o dar blogiau "už jas prastesnėmis" merginomis. Gal tai ką dažnai vyrai vertina nėra vien tik papai ir šiknos? Kažkur skaičiau, jog labiausiai vyrams reikia įvertinimo. Už tai ką jie nuolat daro. Gal net už tai kad pakeičia perdegusią elektros lemputę ar pagamina tiesiog skanią kiaušinienę, Juk vyrai VISADA nori būti geriausiais, vyro prigimtis būti nugalėtoju. O kai tau artimas žmogus, nuolat tau kartoja, kad tu esi GERIAUSIAS, tu ESI geriausias. Atrodo tiek nedaug tereikia.

Vyrai yra kur kas primityvesni už moteris. Jie turi mažiau paslapčių, jie rečiau kalba užuominomis ir jie nori būti suprantami tiesiogiai, nes skaitymas tarp eilučių yra ne jiems. Nuo pat mažens vyria žaidžia galios žaidimus, ten kur reikia lenktyniauti, varžytis ir LAIMĖTI.. Vyrai nuolat varžosi ir nenuostabu, kad moteris mokanti įvertinti, turi kur kas daugiau galimybių negu moteris laukianti kad ją įvertins. O vyras jai atsilygins saugumu, šiluma ir supratimu. Žinoma, yra išimčių. O kur jų nėra?

Mintys apie moteris

2006 m.

Nemalonus dalykas sulaukti tokio pat poelgio/ginklo, kuriuo dažniausiai naudojiesi pats. Sunku atsisakyti savo silpnybių, ypač jei tai moterys.

Sunku pasakyti, kas sunkiau.. ar pasielgti blogai su moterimi žinant, kad tai paskutinis kartas, kai ją matai. ar blogai elgtis, kai žinai, jog ji bus šalia.

Vyras, mylėdamas moterį, gali būti geresnis negu yra iš tiesų, moteris, mylėdama vyrą, gali būti blogesnė negu yra iš tiesų.

Vyrai dažnai naudojasi proga pabučiuoti moterį, net jei ji jam iš tikrųjų nepatinka. Jie negalvoja, kad tai blogai. Tai tik vienas kartas. Bet dažnai būna ir antras kartas. o gal ir trečias... o gal ir daugiau..

Moterys šiuo požiūriu tausoja save kur kas labiau. Save gerbianti moteris bučiuoja tik tą kas jai patinka. Tą rekomenduočiau ir vyrams..

Viena mergina, mane supykdė paprasčiausiu būdu, koks gali būti tarp vyrų ir moterų. Ji manimi pasinaudojo. Ji išnaudojo taip, kaip kartais aš išnaudoju kitas merginas.. Žinoma, darau tai su stiliumi, o ji padarė kur kas blogiau... Bučiavosi su kitu neataušus lūpoms. Bet tai gal ir sunkiausia, kai tave išduria tavo ginklu, tik pavojingesniu.

Žinau, kad kartais esu vyriška kalė, bet skirtumas nuo moteriškų kalių, esu tikrai mylintis žmogus. Mylėdamas galiu padaryti bet ką. Galiu sugalvoti geriausią būdą tave pabučiuoti, suniausią kelią tave nurengti ir tobuliausią jausmą tave mylėti.

Aš galiu tave mylėti iš visos širdies.. bet kai kažkas neišeis, aš galiu išeiti ir rasti kitą moterį... su ja praleisti naktį, bučiuotis, mylėtis.. bet visuomet grįšiu pas tave.. visuomet.. ir mylėsiu tave dar stipriau, nes tu esi mano moteris.

Turbūt nuostabiausia vyro savybė yra žiūrėti į moterį, taip lyg ji būtų pats gražiausias dalykas pasaulyje. Mačiau tokių moterų ir ne vieną.. kiekviena iš jų buvo verto tokio žvilgsnio.. Taip kaip žiūri vyras, kuris prieš save mato gražiausią dalyką žemėje. O jūs matėte tokių moterų?