- Ko norėtumėt? - Klausia pardavėja, man vaikščiojant po parduotuvę.
Ko ji čia klausinėja? Nejaugi nemato, kad į parduotuvę atėjau tik sušilti. Lauke baisiai šalta, o Ji vėluoja gal 20 minučių. Net nežinau, kodėl jos laukiu, nėra ji gražuolė, dėl kurios bėgiočiau visą parą. Du mėnesiai - tai nedaug laiko tam, kad įpraštum prie žmogaus, bet ne man.
- Nieko, tik apžiūrinėju. - atsakau aš.
Visada klausia būtent manęs, turbūt todėl, kad visada tik apžiūrinėju - juk turėčiau kada nors išsirinkti. Išeinu į lauką. Dar prieš dvidešimt minučių švietė šalta saulė, bet per tiek laiko ji pasislėpė. Ir taip būna visada, kai einu su ja susitikti ir ji neateina. Užsisagstau paltą ir einu namo.
Kodėl Ji su manimi taip elgiasi? Gal jau atsibodau? Noriu Jai paskambinti, bet neskambinu. Nežinau kodėl. Gal Ji nori mane mesti? Keistas jausmas nutvilko mane. Et, nesuprantu. Atsisėdu. Aš jau namie. Apsidairau: mažas jaukus kambarėlis, šiek tiek sujauktas, bet jaukus. Tiesa, jis įtartinai mažas. Jame gyvenu jau penkti metai, dulkių nevalau jau antri. O kam? Dulkės juk natūralus dalykas. O kas yra dulkės? Iš kur jos atsiranda? Man jų nereikia, tai kam jos? Tada pagalvoju: ar aš kam reikalingas? Juk penkerius metus esu vienas kaip pirštas. Draugų neturiu, o draugės tik tokios kaip Ji. Tai ir aš Jai nereikalingas, kaip tos dulkės man. Jėga - mane su dulkėmis sieja ta pati lemtis. Jos yra - esu ir aš. Pasaulyje tiek dalykų, niekam nereikalingų, bet niekas į juos nekreipia dėmesio. Gyvenu tam kad egzistuočiau? Ar egzistuoju tam, kad gyvenčiau? Ar esu tik vienas skaičius žmonių populiacijoje?
Kam man Ji? Ji - trečia šiais metais. O, gavau žinutę: "Atleisk, bet, manau, mums nieko neišeis. Nepyk, tikiuosi liksim draugais." Čia Ji parašė. Įdomu. Tai tik antra mergina, kuri man pasako NE, o ne atvirkščiai. Mano - NE, prasidėjo nuo pačios PIRMOSIOS. Viskas, atrodo, buvo gerai, bet va. Ji sako ne. Nuo to laiko tik aš sakydavau ATE. Hmm, kažkas keista. Dabar reikės kitą susirasti. Reikia parašyti: "Aš jau seniai norėjau skirtis, bet nenorėjau staigiai Tavęs skaudinti.". Išsiunčiu. Svarbiausia neprarasti orumo. Aš palieku merginas, o ne jos mane.
Bet kam man tada jų reikia? Kam, jei po mėnesio ar dviejų jas palieku? Turbūt noriu iš daugelio išsirinkti tą VIENINTELĘ. Bet juk Ji ir buvo ta VIENINTELĖ, Ji ir dar kelios prieš Ją. Man nelemta rasti VIENINTELĖS, bet gi aš pats turiu būti savo laimės kalvis.
Na, bet kiekvienas supranta laimę kitaip. Vienam laimė - pinigai, kitam - šeima. Ar man iš tikrųjų reikia kai ko, ko gal nėra? Ir vienam juk neblogai pagyventi. Niekas nebamba pašonėj, nieko nereikia vestis į kavinę, niekas neapkabina... Na vėl nesąmones galvoju. Man reikia ko nors. Reikia kažką auginti! Šuo būtų nieko, bet nemoka kalbėtis. Vaikas! Įsivaikinti vaiką - štai kur išeitis. Aš jį auginsiu, padėsiu jam, rūpinsiuosi juo, žiūrėsiu kaip jis auga ir džiaugsiuosi. Bet juk džiaugsmą reikia su kažkuo dalintis... Velnias, sutemo. Ir vėl jaučiuosi lyg kambaryje būčiau ne vienas, arba vienas visam pasauly. Toks dvilypis jausmas. Kai augau, visada sau teigdavau, kad gyvenime turiu stovėti pats, kad niekas neprilaikytų. Bet visada prilaikydavau kitus. Bet dabar, nors stoviu pats, tvirtai įsirėžęs į gyvenimo pagrindą, jaučiu, kad kažko trūksta.
Nebent jaunystėj pripratau nuolat ką nors prilaikyti. Ir dar tas gyvenimo pagrindas nėra toks koks turėtų būti. Ir, apskritai, jo čia išvis nėra. Tai, ką mes vadiname gyvenimo pagrindu, tėra paprasta frazė naudojama kasdien, kuri neegzistuoja. Pagrindas - tai kažkas tvirto, ant ko galima stovėti.. gal tai šaligatvis? Aš neturiu gyvenimo tikslo! Va, ko man reikia.
O kam? Todėl, kad kiti žmonės jį turi? Cha! Apsieisiu ir be jo.
Tai kam aš gyvenu? Vienas Dievas težino.
O gal jis ne vienas? Gal yra daug dievų? Gal kiekvienas žmogus turi savo dievą?
Tai aš ir gyvensiu pagal savo dievą! Jė, radau savo tikslą. Toks nelabai apibrėžtas, bet tiks. O jei netiks - tai kam man jo reikia. Ir, apskritai, galiu be jo išsiversti.
ATSIBODO! Atsibodo moterys, atsibodo barai: viskas atsibodo. Bet ką tada veikti? Visgi pasiliksiu mintį apie barus. ĖĖĖ, jau devynios, o aš sėdžiu namie. Reikia lėkti į miestą. Rasti barą.. Ir... Ir merginą. Naują, įdomią ir nesugadintą!
