pavasaris?

Esu skaitęs vieną meilės apibrėžimą: meilė, tai abipusis jausmas, sąlygotas abipusės pagarbos ir supratimo. Tačiau ar jis tinka visiems? Manau, ne. Esu ne kartą sakęs MYLIU vaikystėj, per šv. Valentino dieną. Bet tada dar nesupratau to jausmo ir jokiu būdu nesakau, kad suprantu dabar. Tada meilė atrodė tokia paprasta, o dabar - kuo toliau, tuo labiau sudėtinga. Aš nekalbu apie meilę šeimai - ji buvo yra ir bus mano širdyje. Kalbu apie meilę kitam žmogui. Atsimenu, kai praradau visus savo šansus su mergina, kurią baisiai buvau įsimylėjęs - ilgai kankinausi. Panašu, kad net buvo maža depresijos rūšis įsimetus. Tada maniau, kad tas skausmas širdyje, ta tuštuma, tas nusivylimas simbolizuoja kokia tai buvo stipri meilė. Tuo metu, aš tikėjau tuo jausmu ir jis buvo toks, kokį aš supratau. Tai buvo mano tuometinė meilė.

Koks būtų stipriausias prisipažinimas meilėje? Myliu? Tuomet kitam žmogui lieka pritarti arba atsakyti. Esu skaitęs, kaip viena moteris apibūdina savo vyro meilę sau (kai kažkas paklausė kaip sugebėjot tiek metų išgyventi kartu), ji atsakė: kartais ir sau užduodavau tokį klausimą, tačiau kai jis net po šitiek metų, žiūri į mane, kaip į gražiausią dalyką žemėj - negali būti dvejonių. Galbūt negerai pacitavau, bet nemažai metų praėjo po to kai skaičiau. Galima gyvenime taip pat cituoti, tik aš išnaudojau savo progą. Prie šios citatos puikiai prisitaikytų italų tapytojas Sandro Botticelli: „Myliu tą, ką įamžinu, nuo ko žmonija negalės atplėšti akių, ką ji pamatys mano akimis“ (ačiū Leonidui Donskiui už atradimą).

Manau, kiekvienas atranda savo meilės apibrėžimą. Nors tai, nėra lengva užduotis. Sakoma, kad moterys myli ausimis.. Tačiau... Tačiau, kartais nereikia jokių žodžių. Poelgiai, prisilietimai, žvilgsnis padaro tai. Kalba už žmones. Svarbiausia, kad žmogus, kuriam tai adresuota suprastų, jaustų, girdėtų, matytų ar net užuostų:) Jokiu būdu, negalima slėpti šio jausmo. Nori atrodyti nepalaužiamas, neįtakojamas žmogus? Bet kokiu atveju tu būsi tik žmogus, kuris kvėpuoja, mato, girdi, valgo, eina, liečia ir jaučia. O gyvenime, žmogus visada ieško kito žmogaus, artimos sielos, partnerio, vaikų tėvo/mamos. Tai svarbiau už pinigus, svarbiau už visą materialų pasaulį, kurį kuria mūsų karta. Tad metas, atsigręžti į tikruosius dalykus. Linksmybės smagesnės, kai yra tas žmogus šalia, maistas skanesnis, vanduo gaivesnis, vaizdai gražesni, vakarėliai smagesni, vakarai geresni.. Kai jauti..:)

do it

Kodėl nesidžiaugti ta laime, kurią gauni? Mano manymu, reikia naudotis proga; po šimto metų visi būsime mirę, ir niekas nebus svarbu. Todėl stenkimės išnaudoti laiką, kol galim. William Somerset Maugham. Jo knyga nėra ypatinga, bet tai turbūt geriausia citata iš visos knygos:) Ji labai tiko į mano dabartinių apmąstymų temą.

Juokinga apklausa būtų, jei paklausčiau savo draugų, ar dabar jaučiasi laimingi. Atrodo, kad kartais visi keistai panirę į laikiną būseną - lyg kažko lauktų... Geresnių laikų? Atlyginimo pakėlimo? Vasaros? TO ar TOS? Tinkamų aplinkybių? Gal ir pats kai kada esu tokioje būsenoje. Pats sau užduodu tuos klausimus ir gana dažnai. Tai man padeda sau įsispirti į užpakalį...:) tik pastaruoju metu strigau ties keletu dalykų, kurių tiesiog laukiu. Gal ne tiek kiek laukiu, kiek po truputį einu ties jais.. tik ne taip greitai kaip norėčiau.

Tai labai keista, nes manau, jog esu geras gyvenimo patarėjas. Kartais net manau, kad turiu teisę pasakyti žmonėms, kaip jie turėtų leisti savo gyvenimus. Nes aš žinau, kaip yra teisinga. Po paraliais, senais gerais laikais jau seniai būčiau karalius. Do it in the right way! Aišku, puikiai žinau, kad teisės nurodinėti neturiu, bet pasakyti, tai visada :D Ir čia žaibas trenkia per petį ir sako: Mindaugai, kai jau būsi pavyzdinis variantas, tada galėsi kitiems patarinėti:) gal ir tiesa..

Bet kokiu atveju, dažniausiai "patarimus" sakau tiems, kurie mano nuomone neišnaudoja, nesugeba išnaudoti arba neleidžia sau išnaudoti akimirkų, progų ir tinkamo momento. Tiek daug žmonių susensta įpareigoti pareigų, darbo, aplinkinių (net šeimos), draugų, artimųjų ar dar velniai žinia ko. Įpareigoja žmones tai, kas yra teisinga tavo paties ir tavo šeimos labui. Niekam nieko neprivalai. Nemaloniai pasijus, jei nepadarysi tos paslaugos? Būsi nemandagus, jei nenueisi ten? Mes nemokame sakyti ne, net jei mus tai apsunkina. Bullshit...

Reikia išnaudoti progas, kurias duoda mums gyvenimas. Reikia mėgautis akimirka, jaunyste, susižavėjimu, geru oru ar bet kuo, kad priverčia šypseną atsirasti tavo veide. Rytoj į darbą, tai negali eiti pasivaikščioti? Pažadėjai eiti į tėvo arklio brolio žmonos įkurtuves, tai negali pasiruošti savo šventei? Mes per daug teisinamės ir per mažai galvojam, o ką man padaryti, kad aš dabar būčiau laimingesnis, kad man nereikėtų persiplėšti per pusę ar dar bet ko, kas kelia stresą ir trumpina mūsų ir taip trumpus gyvenimus.

Pasivaikščiokim per lietų, nuvažiuokim iki draugų be progos, praleiskim savaitgalį kitam mieste, božolė ragautuvės? kodėl gi ne??? Net jei TU nemėgsti vyno :) kam tu dirbi, jei negali pradžiuginti savo namiškių ir kam tu leidi laiką ten, kur nenorėtum leisti. Kasdien TU gauni progų laimei, tai imk jas ir išnaudok. Kiekvieną dieną esi senesnis nei buvai, kiekviena proga, kurios atsisakei yra praleista proga. Ir progos ne visada mėgsta sugrįžti:)