It‘s too late to appologize? Part IV: Last episode

2007 Borås, Švedija.

Pirma
dalis čia.
Antra
dalis čia.

Trečioji dalis čia.

Skaityti visą istoriją.

Mes Rofios kambaryje, klausom muzikos, durniuojam. Jai labai patinka R&B, man irgi. Dainuojam sau balsu:D linksma. Kartais pakilnoju Feliksą, nors negražu sakyti, bet jaučiasi, kad jam trūksta tėčio. Ir kas keisčiausia, aš, būdamas tokio amžiaus, tokio būdo, galvoju apie tai. Kita vertus, mintis apie gyvenimą Švedijoje nelabai vilioja. Lengva galvoti kas būtų, jei būtų.

Rofios puseserė nueina į vonią, o Feliksas nubėga pas močiutę. Rofia staiga užšoka ant manęs. Net man tai netikėta. Šypsosi, pabučiuoja. Mmm... nuostabus vaizdas ir jausmas. Dar gera muzika... Kaip buitinis laiko reliatyvumo įrodymas. Jei paliesi ranka karštą keptuvę - minutė atrodys kaip visa amžinybė. O jei praleisi naktį su nuostabia moterimi, visa naktis atrodys kaip minutė.

Bildėdamas grįžta Feliksas, šiek tiek užpyksta, nes jam trūksta mamytės dėmesio. Grįžta ir puseserė. Metas važiuoti į miestą. Susirenkam daiktus, Rofia užmigdo Feliksą (tai užtrunka) ir keliaujam į miestą.

Net nesvarstom. Keliaujam į SWING. Dabar ten geriausi vakarėliai. Įdomu ar mano tarptautinė chebra bus ten. Na jie dažniau šeštadienį leidžia kitoje vietoje.

Atvykstam per anksti. Užeinam į apačioje esantį bariuką, kur Rofia sutinką vieną draugą. Jis prisijungia prie mūsų. Merginos trumpam pabėga, bet Rofia atsisveikindama pabučiuoja mane.

Jos nuėjus, tas draugas sako:

-Ha ir tu pasikabinai ant tailandietės merginos.

- Ta prasme užsikabinau? - Klausiu aš.

-Na jos TOKIOS nerealios lovoje!!!

-Aa, nežinojau. Mes tik neseniai susitikom vienas kitą.

-AAAA, palauk, pamatysi. Galvą pamesi.

Na leidžiu jam išsikalbėti. Na suprantu draugų kompanijoje kartais šį tą paplepėti ta tema, visi tai daro. Tačiau su ką tik sutiktu žmogum net neketinu leistis į tokius pokalbius.

Jos grįžta. Pasiimam alaus. Bus fainas vakaras, jau pradeda formuotis eilė, todėl kylam į viršų.

Iš esmės, neprisimenu kas buvo iki tol kol klubas prisipildė žmonių. Mus su Rofia spėjo nufotografuoti klubo fotografas. Na iškart priėjo prie mūsų. Atrodom įdomiai. Kažkaip išskirtinai. Tuo tarpu klube vyksta kažkoks R&B vakarėlis, nemažai žmonių. Šokam su Rofia ir jaučiuosi pasitikintis savimi, jaučiuosi gerai, jaučiuosi laimingai. Bet žinau, kad taip gyvenime retai būna. Todėl nujaučiu kažką. Nežinau ką.

Matau Rofios veidą pasikeičiantį. Prie jos prieina vidutinio ūgio švedukas. Kaip ir visi, sulaižytais plaukučiais, vienodais marškinėliais. Ir jie pradeda rėkti vienas ant kito. Viskas atrodo kaip sapne, noriu prieiti, bet man sulaiko jos pusseserė:

- Čia jis.

- Kas jis?

- Jis!!!

Ir tada supratau. Felikso tėtis. Jis nori iš Rofios atimti Feliksą. Dėl to ir pykstasi. Pagaliau jis nueina. Nežinau net ką daryti, bet Rofia pati prieina.
-Čia Jonas, jis nori atimti Feliksą.

Vyrai nemoka guosti, bet aš pabandau - Viskas bus gerai, Tu Felikso motina, su Tavim jam bus geriausia - niekas iš Tavęs jo neatims. Mes apsikabinam.

Prireikia dar kažkiek laiko ir Rofia nusiramina, net vėl pradedam šokti. Kartais ji paima mano ranką ir pabučiuoja mane. Bet manęs neapleidžia mintis jog kažkas ne taip. Kažkas ne taip joje. Ir dar mane neramina kartas nuo karto prieinantys jos "draugai", kažkaip man nesuprantamai bendrauja. Bet gal mane apsėdo paranoja. Va čia dar gražiau, ji dingsta. Na man tikrai nepatinka likti klube vienam, nėra mano ispanų, nėra daugiau pažįstamų, tik ji ir jos puseserė.

Toliau dar gražiau, ima ir atsisėda prie kažkokių lochų. Net Švedijoj yra odeškinių skustom galvom. Na jau aš tai to nesiruošiu stebėti. Pamačiusi mane nebe linksmą, o susierzinusį, ateina ji. Bet ir tai gal puseserė pasakė.

- Kas yra, mažuti?

- Nieko, išeinu. - atsakau.

- Kur?

- Namo. Neketinu čia stebėti kaip Tu leidi laiką su kitais.

- Jie tik draugai, mane visada parveža namo.

- Na tai galėjai iškart pasakyti, kol aš čia stoviu vienas.

- Na jau vėlu, man reikės namo varyti, nuotaiką sugadino Jonas.

- Žinau, ne Tau vienai.

Apsikabinam ir aš išeinu. Nervina. Sunervino. Ji turės nemažai pasipasakoti. Galima leisti laiką ir su draugais, bet ne mane atsivedus į klubą vieną palikti. Plius, labai jau įtartini tie draugai. Gal pavydas kalba. Bet tebūnie, rytas už vakarą protingesnis. Pasiimu striukę ir nutariu dar žvilgtelėti į Rofią ir tada suprantu, kad rytojaus su ja nebus. Ji sėdasi ant kelių vienam iš gibonų.

Negaliu pasakyti, kad išmečiau ją greitai iš galvos. Niekada nesakiau jai, kad tai mačiau. Neseniai pažiūrėjau jos nuotraukas, turi jau antrą vaiką, mergaitę. Greitos tos tailandietės. Gerų prisiminimų daug, bet tai... Ne tik principų reikalas, savigarbos, pagarbos. Nesuprasiu. Tačiau mano mintys tęsti gyvenimą Švedijoje baigsis su mano bilietu namo.

Tačiau viena daina visada primins tai, kas buvo ir niekada nepasikartos.

It‘s too late to appologize? Part III

2007 Borås, Švedija.

Pirma dalis čia.
Antra dalis čia.

Aš šiandien einu į pasimatymą su Rofia. Negaliu patikėti. Nežinau net ką daryti, kaip rengtis... Bloga po vakar bišky, bet nieko, kaip nors.

Ne. Parašė, jog šiandien negali.....

Kodėl aš nenusiminiau? Nežinau, gal euforijos būsenoj bijau nesąmonių prišnekėti...

Nesvarbu, laiko yra:) kodėl mums nesusitikus ateinančią savaitę..:)

Susiskambinam pradedam šnekėti.. Sunku jai su anglų kalba, o man švedų visai neina. Ji vyresnė už mane, dviem trim metam, iki galo nesuprantu.

- Iki, turiu eiti pas savo sūnų. Iščirškia ji,

- Sūnų?

- Taip, sūnų. Aš jį labai myliu.

- Tu turi sūnų?

- Taip, tikiuosi Tu nieko prieš?

- Na ne.. O tu turi vyrą?

- O ne, jo tėtis yra blogas žmogus. Nori, galėsiu ketvirtadienį Tau parodyti Feliksą. Aš jį taip myliu.

- Na gerai, tai ketvirtadienį pasimatysim?

- Taip, iki.

- Iki.

Padedu ragelį. Ir nežinau čia ar džiaugtis, ar nustebti, ar išvis ką daryti...

Ji nori su manimi susitikti, aš noriu to dar labiau. Kas iš to, kad ji turi vaiką ir ir yra vyresnė, ji vistiek mane traukia. Nėra ko dvejoti, susitiksim, pašnekėsim. Rankos juk nenukris. Į kalėjimą niekas nepasodins.

Laukiam ketvirtadienio. Susiskambinam kasdien, fainai plepam, susirašom. Ji atrodo miela, protinga ir gera mama. Nekantrauju ją pamatyti. Nežinau, Palauksiu ketvirtadienio.

Susitariam susitikti kavinėj miesto centre, ir nors ateinu gerokai prieš sutartą laiką - ji jau čia. Šalia vežimėlis ir berniukas, kuris matyt jau per ilgai laikomas tame vežimėlyje ir bėgioja visur aplink. Pamačius mane ji nusišypso ir taria labas. Atsisėdu šalia, pradedam kalbėtis. Maloni mergina, tik kartais sunku suprasti ką ji nori pasakyti, tuomet aiškinamės gestais, pavyzdžiai ir per aplinkui. Nė nepastebiu kaip praeina keletas valandų. Diena pasisuka į vakarą. Ir jai jau metas namo. Ji gyvena už miesto, tai gal norėčiau ją palydėti. Aš žinoma sutinku, labai noriu. Tada išėjus iš kavinės ji man pasiūlo pastumti vežimėlį su Feliksu. Aš, aišku neatsisakau. Ir tada užplūsta keistas jausmas. Tu eini gatve, su moterimi, kurios beveik visai nepažįsti, Tau ji labai patinka. Žmonės atsisuka pažiūrėti: jauna pora, aukštas europietis vaikinas, su mažyte rytiete. Pats net pagalvoju, kad mūsų vaikas turėtų būti labai gražus. Na bet pats save prigaunu begalvojantį nesąmones. Matau ją tik antrą kartą.

Po pokalbio suprantu, ji jau daug metų gyvena Švedijoje. Puikiai kalba švediškai ir tailandietiškai. Feliksas yra jos ir vieno švedų vaikino meilės vaisius. Tik ta meilė dingo, ir jis nori iš Rofios atimti Feliksą. Ji labai nekenčia to švedo, už tai kad jis nori atimti jos gyvenimą - Feliksą. Taip pat, Rofia gyvena už miesto, ir kvietė užsukti, jei nebijau susipažinti su jos mama:) tai sakydama nusijuokia. Kokia graži šypsena. Ji turėtų nuolat šypsotis.

Ji įsėda į autobusą ir lieku vienas. Su savo mintimis. Taip, aš tikrai nebijau susitikti su jos mama. Kas čia tokio, kai jau mačiau sūnų ir stūmiau vežimėlį.

<.......>

Šią savaitę ji kviečia mane vakarienės. Aš sutinku. Žinoma, jaudinuosi. Nebepamenu, kad esu ėjęs pas merginą susipažinti su jos mama. Reikia elgtis klasiškai. Nuperku puokštę dideliausių rožių Rofiai ir didelę dėžę saldainių jos mamai. Sumoku kosminius pinigus, Švedija brangi šalis. Tačiau nesigailiu, šypsena garantuota.

Autobuse visi į mane žiūri ir šypsosi. Visi vyresni, galbūt jiems primenu juos pačius jaunystėj. Tikras kavalierius, pasipuošęs, su didele rožių puokšte ir dėže saldainių. Turbūt dar slapta šypsenėlė veide.

A, jau matau Rofia, atėjo pasitikti.

- Labas, gėlės Tau, o saldainiai mamai - nesuvalgyk pakeliui. pajuokauju, o ir juokelis visai vykęs, ji juokiasi ir vaidina,kad tuoj atplėš dėžutę. Einant ji man įsikabina į parankę.

Jaučiuosi keistai, bet gerai. Štai ir namas. Didelis, visai gražus. Na va, štai tailandiečių šeimynėlė pasitinka. Feliksas pirmas atbėga, tada Rofia supažindina su savo mama. Visai kaip iš filmų, gryni rytai. Ateina ir Rofios brolis, jaunas, kokį 14 metų, tačiau matosi, kad maišytas, turbūt kokio nors švedo sūnus. Visi labai malonūs. Susėdame į virtuvę, kur Rofios mama gamina tailandietišką vakarienę. Įdomu, kiekvienas tailandietis turi ryžių virėją namie. Tai toks aparatas į kurį supili daug ryžių ir vandens ir palieki kuriam laikui, kol tie garuose išverda. Paprasta ir patogu, jei valgai ryžius. Viską kepa sojoje. Įdomu, jau pradedu išalkti.

Rofia sako - pirmiausia įsidedi ryžių, tai pagrindinė patiekalo dalis. Tada eina visa kita. O visa kita tai nuostabu, vištiena, jautiena, daržovės - viskas kepta sojoje. Labai skanu. Net galėčiau priprasti.

Žaidžiu su Feliksu, jau priprato prie manęs, manau aš jam įdomus, visai kitoks nei jo mama, baltas baltas. Tačiau pavydi, kai sėdžiu šalia jos. Tuoj pat reikalauja dėmesio.

Vakarienė nuostabi. Visi skirstosi.

-Kaip tau patinka? - klausia Rofia.

-Patinka kas?

-Viskas. - atsako.

-Man viskas labai patinka, tačiau Tu labiausiai! - atsakau.

Ji nusišypso. Aš paliečiu jai petį ir prisitraukiu arčiau savęs. Mes pasibučiuojam. Labai saldu. Širdis tvinksi. Ji nusišypso dar labiau. Tada atbėga Feliksas ir nutempia mus prie televizoriaus. Čia dar įdomesnis vaizdas. Sėdžiu aš, lietuvaitis, tailandiečių šeimynoj, tarp Rofios ir jos mamos, žaidžiu su jos sūnumi. Įdomus jausmas. Galėčiau priprasti. Tuo metu ateina Rofios pusseserė, susipažinom dar klube. Sužinau, kad varysim šiandien į miestą, į klubą pašokti. Aš neprieštarauju. Visi einam į Rofios kambarį. Paliekam mamą vieną.

Paskutinė dalis bus greitai.

Žaidimas "Bučinių karas"

Paprastas ir smagus bučinių žaidimas.

Pirmiausia sąlyga - turite mėgti bučiuotis, nes kitaip nebus įdomu žaisti.

Taisyklės: turite pabučiuoti savo žaidimo partnerį ar partnerę daugiau, nei jis jus.

Metodika: daug smulkių bučinukų į įvairias kūno vietas, daugiausiai veido ir galvos srityje (taip patogiau ir didesni šansai laimėti). Žaidimo taisyklės nustoja galioti įsisiurbus į lūpas ilgiau nei 60 sekundžių.

Tips and tricks: kutenimas, rankų laikymas, prispaudimas prie lovos, sienos, fotelio, stalo ar kitų daiktų. Galimi išdykėliški krimstelėjimai.

Nugalėtojai: abu dalyvaujantys.

Prizai: daugiau bučinių arba...:)

Tai puikus būdas praleisti laiką - išbandykite jau dabar:)

It‘s too late to appologize? Part II

Pirma dalis čia.

2007 Borås, Švedija.

Jau trečia savaitė nemačiau jos.

Buvau žioplas, kad nepasiėmiau jos telefono numerio. Ar bent nepabandžiau!!! Juk geriau gailėtis padarius, negu nepadarius. Na bet medinės kojos apribojo judėjimą, o drebantis balsas apribojo kalbėjimą.

Dar viena mokslo savaitė baigta, jau trinu rankas pagalvojęs apie savaitgalį. Bus kūl. Raulis jau rašė kur preParty. Bus visi Chorchė, Migelis, Davidas, Martinas ir kiti. Super. Bus viskio ir judesio :)

Taip ir vyksta. Visi jau dainuoja: Alco alco... nepamenu žodžių, bet jie vieninteliai turi tokią dainą apie alkoholį :) sėdam į autobusą ir judam į miestuką. Šį kart taikinyje SWING klubelis įdomiu pavadinimu, bet labai jau smagus. Prie klubo jau pradeda formuotis eilė, ir mes stojam į ją. Antras įdomus dalykas, kaip žmonės randa bendrą kalbą laukdami eilės į klubą. Net su švedais, kurie nemėgsta užsieniečių yra apie ką pašnekėti:)

Mes viduj, muzika garsi, kortų stalai apgulti, baras taip pat. Iki vidurnakčio čia happy hour - visi gėrimai už pusę kainos. Tai gudresni ir po tris pasiima :) nes kitaip kainos tai gali nuvaryti bado keliu.

Šokam savo ratuke, dainuojam visu balsu ir kitaip gerai leidžiam laiką. Ir staiga... Ką gi aš matau!!! Ogi mažiulė iš H&Y tūso:) ji mane pamatė, ji mane pamatė!!!:) na neišsiduodu, kad viena koja jau vėl medinė :) stay cool stay cool... Jau matau Raulis žvengia. Jau pasakojau jam, kaip man patinka ta mergaitė.

Mindaugai, arba nueini arba amžinai liksi čia stovėt, priaugs koja prie grindų ir liksi lopo vietoj - tariu pats sau. Nusijuokiu. Bet ne taip lengva, antra koja tarsi prirakinta. Pažiūriu į mažiulę. Ji tik su drauge, be to ambalo. Puiki proga. Jei ne kojos. Brr... Aš negaliu prieiti. negaliu.

Pačiu laiku Raulis nutempia mane prie baro.

- Hey, Mendez, what happened? Did you got her number?

Kokį number, kai net labas nepasakiau. Vos ne vos pamojavau ranka. Tai kai atmojavo mažiulė, širdis nukrito ten, kur dažniausiai būna batai.

Daina po dainos priartėjo antra valanda. Šitam mieste visi klubai užsidaro II nakties ir tada gali staugti vilko balsu, nieko nebus, Todėl pas mus yra išvystyta afterparčių sistema. Maistas ir alkoholis įeina į sąrašą.

Jau muzika pritildyta, žmonės skirstosi.

- Mindaugai, arba tu eini arba... arba... Vėl tariu sau ir nežinau kaip užbaigti.

Aš einu prie jos, baisu kur neužsikabint su tokiom kojom. Arba nepasakyti kokios nesąmonės.

- Hi, sugar - Sakau.

- Hi - atsako ji.

TAIP!!! TAIP!!!! Aš turiu jos numerį. Aš turiu jos numerį ir jos vardas Rofia. Įdomus. Dar porą kartų pasitikslinu, kad neapsirikčiau. Susiskambinsim sakė, arba susirašysim. Super Super Super. Ji iš Tailando, bet jau ilgai gyvena čia. Oho. Tailandas. Nesu sutikęs žmonių iš Tailando.

Reikia įsivaizduoti vaiką, kuris ką tik gavo didžiausią saldainį. Šypsena tai iki lubų. Laimingas, kaip milijoną laimėjęs. Atsisveikinu ir grįžtu prie draugų. Visi juokiasi. Plekšnoja per petį.

- Well done Mendez, well done. She's a gorgeous.

Žinau. Ji super gorgeous. Ji Rofia. Iškart parašau žinutę - kviečiu kavos. Ji sutinka. Ryt.

Tęsinys jau greitai.

In my head I see you all over me

First one in english.

You know the feeling, when you check your cell phone in every ten minutes, to see if there any messages from her... The phone rings!!! No, it's your mom. Why does she keeps me wondering?

I like her, I like her a lot. I haven't felt this for months, maybe years.. Oh gosh, there is she...?

It is so hard to wait, it is so hard to get closer to you. Am I doing something wrong? You don't like me? Or I like you too much? Too many questions.

Would like to go out with me? We could grab a coffee and walk through the old town. The wheather is nice. Why don't you and I get toghether?

If it's a date - I gonna bring flowers!!! You say its old fashioned? No - it's classic. I'm gonna make you smile, because I love the way you smile. Like in a song: cause when you smile...

First thought in the morning is about you, last thought in the night - about you. You came and you stayed in my head. Once Oscar Wilde told: Beautiful women are like best trap for men, but men fals into that trap with a pleasure. You are my trap. And you are bad - you don't need me, but you don't let me go. You have million lovers, admirers and others, so why do you let me go? I'm the only one from a million. You don't need me. Let me go.

But easier to say - harder to do. Like Benjamin Franklin once told: Well done is better than well said.

We are lovers. Mind lovers. We kiss a lot, but nobody knows it. It a secret. If I kiss you a thousand times, you will kiss me thousand back. We play, we wrestle, we bite, we tickle. I my head I see you all over me.

So I stay. I came to make you better, you came to make me better. Every effort I make, every text I send, every word I say, every touch I make is for you. If life is trip - you are the road. You are my air, you are my food, you are my drug, you are my soul.

It‘s too late to appologize? (Novelė arba prisiminimai)

2007 Borås, Švedija.

Raulis vėl pildo man gėrimą, jis – geriausias iš ispanų, kurie čia su manimi.

- Jau greitai eisim į klubą, nėra ko delsti – sako man jis. Aš nedvejoju, paimu taurę ir sakau: Saliut..

Švesti su ispanais geriausia, jie natūraliai linksmi, natūraliai geros nuotaikos. Todėl jų, daugiausia tarp mano draugų. Vienas čekas, mano nuostabus draugas, bet jis kitoks, jis iš tokios šalies kaip aš, kur kvepia posovietine smarve. Kur žmonės pikti ir net pavasarį išlindusios saulės nemato, jiems reikia pykti, jiems reikia skųstis. Vyresni tik tai ir daro, vienintelė prošvaistė jaunimas, kurio dar kažkiek liko.

- Ko čia miegi? vakaras net neprasidėjo. – Vėl Raulis.

Metu savo mintis ir sudaužiu taure. Vakarėlis įsisiūbauja, muzika groja ir mes jau greitai judėsim. Pasidarom „la bomba“ – kolos butelis nupjautu viršumi, kiek tik buvo nugerta, tiek pripilta viskio. Skamba keistai? Skanu ir legalu. Ispanijoje taip daro visada. Lendam į autobusą, kurio bilietas kainuoja kiek kokteilis klube į kurį važiuojam. Minia svetimšalių užplūsta autobusą, bet gyvenam rajone, kur dažniausiai gyvena emigrantai. Bet nelaikom jų draugais – mes čia tik laikinai. Nuo pakistaniečių iki čiliečių, pastarieji žiauriausi – daugiausiai mušasi, kabinėjasi ir kitaip bando pasiįvairinti laisvalaikį, kurio tikrai niekad nepalietė intelektuali veikla.

Mes jau mieste, pagaliau. Jau net galiu girdėti muziką. Pradedam dainuoti kažkokią ispanišką dainą, kuri tikrai susijusi su alkoholiu arba apie alkoholį. Ir klubas čia jau pat. Jie mėgsta užsienieius, nes čia be jų, būtų itin niūru. Nes jie ramesni žmonės, bet saulę garbina. Kai tik išlenda ankstyvą pavasarį, gali matyti juos sėdinčius ant suoliuko ir tiesiančius galvas į saulę ir taip iki vėlyvo rudens.

- Jūsų ID? – Klausia apsauginis.

- Prašom – atsakau ir paduodu lietuvišką asmens tapatybės kortelę.

Aš jau klube. Muzika skamba, baras užgultas, pilna vietinių mergaičių, tokios gražios, bet šaltos. Taip jau būna su šiaurinėm šalim. Čia žmonės išsilavinę, mandagūs, draugiški, bet šalti. Tiesiog šalti. Ispanai jau nagus nusigriaužė bandydami pakabinti, susipažinti ar susidraugauti su kokia nors vietine mergina. Joms mes kitokie, tiesiog, svečiai. Aš per daug dėl to nesuku galvos, hormonai irgi šiek tiek prislopinti, juk nesu ispanas. Nors atrodo, jau seniai nei susitikinėjau, nei miegojau su kuo nors. Nesvarbu. Geriau su niekuo, negu su bet kuo.

Jau matau, kaip Karlosas bando įsisukti į mergaičių ratelį, iškart galiu pasakyti, kad jam nepavyks. Tai ne spėjimas, aš žinau. Tai ir atsitinka, niekas su juo nenori šokti, niekas nenori bendrauti. Jis grįžta prie mūsų. Šiaip, pažiūrėjus į mūsų kompaniją ir vietinius vaikinus, matosi gana stiprus kontrastas, jei taip galima pasakyti. Mes visi skirtingi, visi pastoviai juokiamės, tiesiog gerai leidžiam laiką, esam paprasti. Vietiniai atrodo kaip ką tik nužengę nuo podiumo, pasipudravę, susilaižę plaukus. Aš naudoju daug želė, bet jie – turbūt trigubai daugiau.

Opa!!!! Man atvimpa žandikaulis – kai mergaitė... Nesu matęs nieko panašaus – tokia mažytė, tamsi, net ne europietė. Visada buvau už gražiąsias lietuvaites, tačiau ši mergina yra OHO. Neturiu ką pasakyti. Aš noriu prie jos prieiti. Noriu ją paliesti – gal ji netikra? Tokia mažytė. Bet kalba su aplinkiniais, šypsosi. Aš neištroškęs – tai negali būti miražas. Reikia prieiti! Bet kaip? Kojos kaip švininės, negaliu pajudėti.. Tik stoviu ir spoksau į ją. Spoksau ir negaliu atitraukti akių. Ji pastebi. Ble.... Nusisuku ir vėl atsisuku. Ji pamato ir nusijuokia. Tai kartojasi keletą kartų, o aš vis dar švininėm kojom. Prakeiktos kojos. Dar ir širdis pradėjo drebėti. Pasikeičia muzika ir užleidžia populiarią dainą Timbaland ft. One republic – appologize. Aš nusišypsau. Pažiūriu į ją, o ji rankos mostu rodo man prieti. Susivaideno. Ir vėl. Nesivaidena. Apsidairau ar man. Aplink mane beveik nieko. Pažiūriu į ją ir klausiamai parodau į save. Ji palinksi galva. Aš prieinu ir nieko nesakęs ištiesiu rankas. Mes pradedam šokti. Muzika groja, klube daug žmonių. Tačiau lėtos dainos pravaiko žmones iš šokių aikštelės. Ir atrodo, kad mes dviese šokam. Atrodo, kad visi į mus žiūri. Gal taip ir yra, tačiau man nerūpi, kojos lengvos kaip plunksnos. Dar atrodo, kad maži drugeliai padeda joms judėti muzikos ritmu. Apkabinu ją. Ji apkabina mane. Ji tokia maža ir gležna. Ji tokia graži. It‘s too late to appologize... 3 minutės ir 24 sekundės. Puikaus jausmo, euforija, drugeliai ir viskas kas nori – kartu sudėjus. Daina baigiasi, aš padėkoju už šokį ir paklausiu angliškai kaip patiko. Ji šypsosi.

- Labai patiko. Atleisk, nelabai moku anglų. Gal tu moki švediškai?

- Nnnneeee.. Tik angliškai.

Kodėl aš nesimokiau švedų kalbos???? Tinginys. Na ji turi išeiti, išeina su draugėm ir su vienu ambalu. Net numerio nepaprašau. Bet aš žinau – sutiksiu dar ją.

Tesinys vėliau.