restart

Po ilgo nesėkmių ir netekčių periodo noriu "perkrauti" savo nusiteikimą. Matyt, pats save užprogramavau nesėkmei po kelių epizodų šiais metais. Keista, ilgi labai šie metai, ir nežinau ar būčiau pats viską atlaikęs, jei ne artimi žmonės ir.... ir būtinybė atlaikyti, kai nėra kito pasirinkimo. net ir sunkiausią akimirką pagalvodavau - kas bus, jei aš palūšiu? kitiems žmonėms, kuriems esu ramstis ar net pavyzdys bus dar blogiau. negaliu rodyti kad man blogai, negaliu sustoti. ir manau man tai pavyko.

žmonės sako, kad tai tiesiausias kelias į stresą, vėžį ar kitas ligas. bet stebuklų šiais laikais jau nebesitikiu. esu jaunas žmogus ir stengiuosi nuolat stovėti ant žemės tvirtai atsirėmęs savo kojomis. o kai reikia - palaikyti ir kitus, kuriems to reikia. negaliu būti dvejojantis, negaliu būti palaužtas, negaliu per daug liūdėti. šiais metais teko visko - ir gedėti ir valyti širdies žaizdas ir galvoti ar užteks pinigų iki algos. Visa tai darau savais būdais ir kas dedasi giliai širdyje žinau tik pats vienas.

ar daug žmogus gali atlaikyti? manau daug. kai iškyla šis klausimas, visada pagalvoju apie savo močiutę ir dieduką, kurie mano metų būdami tiesė geležinkelius Sibire, prarado artimus žmones, šalo ir badavo. bet visgi išgyveno, dirbo, juokėsi, mylėjo ir sukūrė šeimas. turi pats save įtikinti, kad kai kurie dalykai gyvenime yra neišvengiami ir neapeinami. suvokus realybės neišvengiamumą - negandas lengviau įveikti. kaip išminčiaus sentencija - kvaila bijoti neišvengiamo. kvaila ar nekvaila, bet mes bijome, bijome dėl savo jausmų, dėl įpratimo, dėl įsipareigojimų ir dar daugybės priežasčių.

tuos sunkius laiptus pereiti galima, tik geriausia - surasti savo kelius, savo būdus ir metodus. aš savaip perėjau ir pereisiu visas kliūtis, visus skausmus, visas išdavystes, netektis, blogus žmones, džiaugsmus, jausmus. gal aplinkiniai ir galvos, koks esu beširdis, bejausmis, nesiskaitantis su kitais. bet... mano gedulas yra mano, mano linksmos ar liūdnos akys vieniems žmonėms reiškia ne tą patį ką kitiems, mano širdis ne visiems tokia atvira. kalbant apie pastarąją - labai rinkitės kam norite parodyti savąją. ne visiems jūsų širdis pasirodys verta šventovės šventumo ir kilnaus pasitikėjimo. neliūdinu - tik patariu :)

kaskart pamąstęs suprantu, kad žmogaus brendimas nesibaigiantis procesas. branda ne tikslas, o kelias. asmenybė nėra užfiksuojama. kiekviena savybė gali būti keičiama, priklauso tik nuo noro, aplinkybių arba... arba būtinybės.

šį kartą piktai

Rimtai žmonės. Niekada nemaniau, kad tapsiu tokių žemų apkalbų dalimi. Bet turbūt tai nėra išvengiama, net ir tokiam ramiam žmogui kaip aš.

Keista, kad dar žmonės iš tokių didelių informacijos kiekių sugeba išsirinkti/patikėti menkiausio patikimumo šaltiniais. Niekada nepamiršiu dėstytojos V. M pavyzdžiu: jai PASAKĖ - jis ir ji ėjo gatve. ji PERSAKĖ - jis ir ji ėjo kartu. Kitas žmogus PERSAKĖ jie ėjo kartu, susikabinę už rankų. Kaip suknistas sugedęs telefonas. Niekada nepasitikėk tėvo arklio brolio šuns perduota informacija,ypatingai, jei reikalas eina apie svarbius reikalus. Nuo to gali nukentėti tavo verslas arba darbo santykiai, kitais atvejais atrodysi juokingai pateikdamas kažkieno NUOMONĘ ir laikydamas tai FAKTAIS arba sugadinsi savo reputaciją ar pakenksi kitiems. Nuomones ir faktus žmonės dažnai painioja, kas ir tampa didžiausia problema. Čia ne koks serialas gossip girl, tai gyvenimas, kuriame tu būsi priverstas suktis su tais pačiais žmonėmis metų metus. Nekalbu tik apie Vilnių, kalbu apie visą Lietuvą. Didelis ir gražus šis mūsų kaimas. Visi vieni kitus pažįsta arba lengvai gali susipažinti. Tad prieš šnekant apie mane, pasirūpink savo reputacija. Kartą išsišūdinus, nėra taip lengva išsivalyti. NUOMONĖ nuo FAKTO labai skiriasi. Nuo to ir pradėk pirmiausiai.

Yra ir kitokių nuomonių - jei apie mane kalba už nugaros, tai aš esu priekyje. Galbūt ir priekyje, tačiau nebūtinai tai yra gerai. Man patinka amerikiečiai, jie dažniausiai sako: "mind your own business" dar pridėdami žodelį FUKCING, nes tai iš tikrųjų užpi****.

Vienintelis neaiškus faktorius šiame atvejyje, kai mane "apšmeižia" yra labai keistas dalykas. Tie patys "šmeižikai" dar bando apsimesti, kad rūpinasi tavimi, kaip tau sekasi, net klausinėja to per kitus žmones. Kam to reikia? Sąžinė prabilo, kad galbūt ne ten kažką leptelėjai? Bišky persūdei pagardinant istoriją? Fuck you... Jei tikrai nori palengvinti savo sąžinės dalią, tai ateik ir atsiprašyk už melus. Bet dažniausiai tokie žmonės yra bailiai ir bijo ką nors daryti, tik stengiasi rasti sau pasiteisinimų ir aplinkiniais keliais sužinoti dar daugiau NUOMONIŲ. Man nerūpi ką manai tu, vienintelis dalykas, kuris man rūpi, ką mano man brangūs žmonės ir tai nesikeis niekada. O paskalų nešiotojai visada ir liks, tik kitų gyvenimų paskalų išnešiotojais.

Remember - tiesa visada vėliau ar anskčiau išaiškėja:)