Ar esi sėkmingas žmogus?

Gruodžio pradžioje aš buvau Kaune, organizavome motyvacijos kėlimo seminarą bibliotekininkams, kurie moko gyventojus kompiuterinio raštingumo. Prisimenu, kaip vienas iš lektorių paklausė - kas jums yra sėkmingas žmogus? Vieni sako - daug uždirbantis! Kiti - turintis šeimą! Kiti - išsilavinęs ir panašiai.
Lektorius atsako - koks yra JŪSŲ sėkmingas žmogus? O tai visiškai priklauso nuo jūsų tikslų, aplinkos, kurioje augote ir jūsų asmeninių savybių.. Labai susimasčiau, gal šis mėnesis man apmąstymų metas?

Vienam žmogui, būti sėkmingu reiškia daug uždirbti. Manau, netgi daugeliui, sėkmė kažkodėl asocijuojasi su pinigais. Jei eidami gatve, matome žmogų, gerai apsirengusį, įsėdantį į gerą automobilį, turbūt pagalvojame - kad tai sėkmingas žmogus. Na pas kai kuriuos, dar gali kilti pavydi mintis apie gerą automobilį. Jei, jūsų pažįstamas gauna gerą paaukštinimą - jis turbūt irgi sėkmingas žmogus. Nenoriu prieštarauti, net iš dalies sutinku su antruoju pavyzdžiu - bet sėkmingas žmogus, nebūtinai turi būti siejamas su pinigais ir kitais materialiais dalykais.

Tęsiant toliau, nemažai žmonių kaip sėkmingo žmogaus bruožą įvardijo žmogų, turintį gražią šeimą. Kai kuriems tiesiog turėti šeimą. Manau, visiems savo šeima yra graži šeima ir pati geriausia iš visų kitų šeimų. Šeimos turėjimas yra tikrai aukštesnis ir labiau sėkmingą žmogų apibūdinantis bruožas, nei pinigai.

Pamaniau, o kas gi man yra sėkmingas žmogus? Mes visi daug ir dažnai galvojame apie pinigus, kaip juos uždirbti, kaip jų gauti, kaip kažką nusipirkti. Kasdien leidžiame pinigus, kažką perkame, kažką apmokame ir tas veiksmas, mus net užhipnotizuoja ir savaip užprogramuoja nuolat galvoti apie pinigus. Mūsų visuomenė, net tik Lietuvoje, bet ir kitur, viską labai materializuoja. Taip visų lauktas ir norėtas kapitalizmas, padarė smarkiai per didelę įtaką mūsų suvokimui apie viską. Visko reikia čia ir dabar, kas greitesnis, tas gudresnis. Ir tai tik dar labiau pagreitina gyvenimo tempą ir šiek tiek nutolina, nuo tikrųjų pamatinių mūsų vertybių.

Visur dabar, daiktai, pinigai ir automobiliai. Mes galvojame apie pinigus, stengiamės jų visaip įgyti. Vieni jų gauna lengviau, kiti sunkiau, skubame įsidarbinti, gauti pirmą algą. Taip stengiamės būti suaugę, uždirbti, kad pamirštame, kitus dalykus. Nevalgome pietų, dirbame viršvalandžius, netausojame savęs. Mes lekiame, skubame gyventi.Kai Dalai Lamos paklausė kas jį labiausiai stebina žmonijoje, jis atsakė: "Žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, bet nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. O tada numiršta taip ir negyvenęs." (Radau pas Justiną parašyta). Po paraliais, kuo mes tapome. Pats dirbu labai daug. Ir dažnai sau papriekaištauju - nes leidžiu savo GERIAUSIAS dienas, tam, kad užsidirbčiau pinigų.

Grįžtant prie to, ką aš laikau sėkmingų žmogumi, tai prisiminsiu dar paauglystėj rašytą raštelį. Sėkmingą žmogų, visada supa jo šeima, jo draugai, jis turi darbą, kuriame gali save realizuoti, taip, kad darbas net neatrodytų kaip darbas. Matyt, turėjau omenyje seną gerą posakį - susirask darbą, kuris tau patinka ir tau nereiks dirbti. Kai ieškojau pirmojo savo darbo, galėjau pasirinkti tarp dviejų - geriau apmokamo, bet nuobodaus arba tarp 800 bandomojo atlyginimo, bet įdomaus darbo. Pasirinkau įdomų darbą ir niekada nesigailėjau. Linkiu visada priimti teisingą sprendimą, jei pasirinkote ne tą - niekas netrukdo imtis keisti kažką dabar. Tam nereikia laukti naujųjų metų - tam tereikia ryžto. Padrąsinkit save: jei ne dabar - tai kada? Dabar yra geriausias laikas, reikia juo mėgautis:)

nevalia sėdėti sudėjus rankas

Nuotrauka iš savaitgalio kelionės po Anykščius:) iš visų nepamirštamų dalykų, kuriuos matėme, lankėmės A.Vienuolio namuose-muziejuje. Taip, daug kam skamba nuobodžiai - muziejai. Deja, negaliu sutikti... buvo įdomu, tik tam reikia skirti laiko.

kaip tik su Jurgiu ir šnekėjom - tais laikais buvo dar sunkiau, bet niekas nesiskundė, kaip skundžiasi dabar:) pripažinkit, nepasitenkinimas viskuo, tapo kažkokiu lietuvių tautos tapatybės bruožu... :(
visi visur nepamiršta, net per šventes. Gal čia kažkoks postsovietinis bruožas įgytas mūsų tėvų ir senelių, o gal net perduotas ir mums? Po paraliais, ar mūsų gatvėmis tankai važinėja? Ar mes negalime laisvai kalbėtis gimta kalba? Gal mes gyvenam miške ir partizanaujam? Ar veža mus Sibiran? Aišku skambiai čia parašiau, bet tame yra nemažai ironijos. Manau visi išlepom, per daug jau kuo skundžiamės..

Jei mes norime pokyčių, tai pirmiausia pradėkime nuo savęs. Visada lengviausia kritikuoti, nuteisti, pavaryti ant ko nors, pasiskųsti. Padarykime gerą darbą, pasakykime komplimentą nepažįstamam žmogui, užleiskime tą nerangų vairuotoją kamštyje, nusišypsokime kaimynui, kurio nepažįsti, pasakykime labas. Pamatysite, kitą kartą ir jus praleis eilėje, pakels nukritusią pirštinę ar labas pasakys. Artėjančių švenčių proga, linkiu visiems būti pakantesniems:) Nėra taip blogai, kad nuolat skųstumėmės...

Ką vyrai žino apie santykius?

Yra tokia knyga, kurią galima įsigyti knygynuose. Atrodo daug žadantis pavadinimas, bet... lapai tušti. Aišku, tai šmaikštus juokelis, bet ar tiesa, kad vyrai nieko nežino apie moteris? Nemanau. Bet man vistiek patinka posakis: Moterų nereikia suprasti, moteris reikia mylėti..:)

Esu girdėjęs daug vyrų patarimų, kaip, kodėl, ką ir panašiai, tačiau nė kiek nesumeluosiu sakydamas, kad taisyklės šiuo atveju netinka. Kiekviena moteris dažnai elgiasi ne tik pagal situaciją, bet pagal nuotaiką, bei savo būdą. Geriausiu atveju, galima išskirti tendencingumus... Bet bet kuri paklausta moteris, pasakys, kad ji kitokia. Tokios jau jos yra - norinčios būti kitokios negu visos.

Labai svarbu kokio tipo moteris yra pagal dominavimą. 1) Tradiciškai santykiuose dominuoja vyras, tokiu atveju, moteris būna mažiau savarankiška, jai reikia daugiau dėmesio, globos, galima sakyti "tvirtos" vyro dominavimo politikos. Tokį moters tipą dažniausiai lemia būdas ir tai kokį vaizdą ji buvo pripratusi matyti namuose, t.y. koks  jos motinos vaidmuo šeimoje. Nepaisant to, toks moters tipas gali būti įgytas ir prieš tai buvusių santykių metu. Žinoma, vyro dominavimo santykiuose būna ir kompromisų ir nurodinėjimų.

2) Lygiaverčiai partneriai, bent jau taip dabar sakyti yra madinga. Tačiau ar taip gali būti realiame gyvenime? Galų gale, kažkur partneris vistiek pradeda daugiau dominuoti - tai gali lemti ne tik jo noras dominuoti (jis to gali ir nenorėti) tačiau kitas partneris gali pradėti nusi;leisti ir duoti paskutinio sprendimo teisę mylimajam. Iš pažiūros, tai vistiek bus "lygiaverčiai partneriai" tačiau viduje, tai negali išsipildyti.

3) Dominuoja moteris. Tuo viskas ir pasakyta. Tokius santykius gali sėkmingai išlaikyti tik intravertas, melancholiškas arba per daug savim nepasitikintis vyras. Tačiau, aplink daugybė tokių porų. Vyras dažnai linkęs paaukoti asmeninius interesus vardan gerų santykių, tam kad išlaikytų šeimą, darną. Liaudis vadina tokius vyrus "po padu". Tai žinoma, labai sarkastiškas pasakymas, tačiau dažnai tai būna ir kelias į sėkmingus santykius. Bet žinoma, kas per daug tas nesveika.

Jei klaustumėt manęs, sakyčiau, kad geriausias variantas yra pora, kurioje dominuoja vyras, bet nevisiškai. Nes kitaip, būtų nevisiškai ir įdomu.

O sėkmingų santykių patarimų yra daug:

- svarbiausia netikėti horoskopais (per daug metų, jų ribos jau seniai pasikeitę, tad skorpionai gali būti šauliais, ir t.t.).
- Vengti įkyrumo... Didelė labai įsimylėjusių žmonių klaida...
- Abipusė pagarba
- Atvirumas
- Išsikalbėjimas
- Kartais laisvalaikis atskirai
- Pasitikėjimas
- Staigmenos

- Ir .t.t

Jaunasis meninio skaitymo konkurso dalyvis

Maždaug 2004 metais, jaunas vaikinas Mindaugas dalyvavo meninio skaitymo konkurse Druskininkų mieste:) ir visai netikėtai radau vieną iš tekstų.. Nostalgija:)

Fausto monologas

Kilnioji dvasia, tu davei man viską,
Ko tik prašiau. Ne veltui į mane
Tu savo veidą atgręžei liepsnotą.
Tu man gamtos atvėrei karalystę,
Davei man galią džiaugtis jos grožiu;
Tu leidai ją ne vien šaltai stebėti,
Bet ir įžvelgti jos gelmėn pačion
Nelyginant į savo draugo širdį.
Tu margą virtinę gyvų būtybių
Be pastogės vedi man prieš akis
Ir mokai atpažinti savo brolį
Tyliam krūmokšny, vėjui ir vilny.
Kai girioje griausminga vėtra kaukia,
Kai griūdama galingoji pušis
Aplinkinius kamienus žemėn bloškia
Ir trenksmui jos dusliai kalva atliepia.
Tu atvangion olon mane vedies,
Ir aš save ir visą savo sielą
Lyg stebuklingam veidrody regiu.
O kai mėnulis tyras ir glosnus
Prieš mano žvilgsnį kopia į padangę,
Tuomet nuo skardžių, nuo drėgnų kerų
Tartum šešėliai plaukia link manęs
Senų dienų paveikslai sidabriniai
Ir mąstymo aistras many vėsina.

Rimti žmonės - rimtai rašo

Negaliu patikėti savo sėkme. Mano asmeninį dienoraštį pastebėjo gana gerai žinomas politikos ir ekonomikos portalas IQ:) dėkoju gerbiamui politikos apžvalgininkui I.K. už mano minčių, atsiminimų panaudojimą „rimtame“ apžvalginiame rašinyje.

Na iš pradžių perskaitęs pasipiktinau. Kodėl mano šios mano mintys naudojamos iliustruoti rimtą rašinį, rimtame portale? Džiugu, kad jos naudojamos, tačiau tokiame kontekste? Būtų labai smagu, jei tai būtų kelionių apžvalga - mano rašiniai tam galbūt ir tiktų. Taip, sakysite, juk tai žurnalistika, ką pasakei/parašei gali būti panaudota. Na asmeninis tinklaraštis todėl ir vadinasi asmeniniu, nes galiu į jį dėti bet ką. Deja, atsiminimai, kuriuos parašiau apie savo LAISVALAIKĮ Puerto Rike, vertinami, kaip mano darbo, profesinių interesų ataskaita:

Galima prikibti ir prie dar tuzino į Karibus kartu keliavusių Lietuvos bibliotekininkų. Galima nesiaiškinti, už kokius pinigus jie ten skrido ir ką ten veikė,o tiesiog pasiremti kelionėje dalyvavusio jauno bibliotekininko Mindaugo tinklaraščio citatomis bei nuotraukomis, kuriose – kokteiliai, alus, maistas ir egzotiški peizažai.


„Sudalyvauju keletame sesijų ir keliauju i miesta – esu alkanas ir istroskes vaizdu“, – taip apie konferenciją rašo (kalba netaisyta) bibliotekininkas Mindaugas, pažėręs daugiau pramogų nuotraukų ir buitinių-kultūrinių įspūdžių nei profesinių.
Tačiau kitoje vietoje jau taisyklingiau jis rašo: „Bendrauji su žmonėm, kurie yra savo sričių guru – nuo tradicinės bibliotekininkystės iki el. knygų ir debesų kompiuterijos. Ateik, klausykis ir užsirašinėk. Grįši įkvėptas, susižavėjęs ir energingas“. Todėl ne veltui, pavyzdžiui, Švedija ar jos universitetai į Puerto Riką siuntė tiesiog studentus, dar ne bibliotekininkus – kad šie jau mokydamiesi žinotų naujoves, megztų pažintis ir turėtų motyvacijos atsiduoti profesijai.

Gaila, kad profesionalaus politikos apžvalgininko (kaip minėtas asmuo pristatomas) profesiniai interesai tuoj pat baigiasi visiems jau nusibodusiu lietuvišku mentaliteto prieskoniu - nuolatiniu nepasitenkinimu. Šį nepasitenkinimą drįsčiau vadinti vienu iš labiausiai lietuvius atspindinčių epitetų. Pažiūrėkime kas darosi naujienų portaluose - jei tai gera naujiena, niekas apie tai neskaito, jei bloga - tai skaitomiausias straipsnis. Visiems viskas visada bus blogai. Tada matyt, mūsų mieliems tautiečiams yra geriau. Geriau, nes gali išreikšti nepasitenkinimą, pasipiktinimą bet kuo, nuo šilumos kainų, kaip Lietuvoje blogai, koks blogas Seimas ar kaip minėtame rašinyje yra valdininkai. Na dėkoju autoriui, kad mato ir teigiamų dalykų mano dalyvavime svarbiausioje pasaulinėje bibliotekininkų konferencijoje.

Jokiu būdu nesiteisinsiu apie straipsnyje išsakytas mintis, (taip, tai daugiau mintys ir pasvarstymai, nei „rinktiniai IQ tekstai“) tačiau tiesiog nenoriu, kad mano įspūdžiai apie šalį būtų suprasti netinkamai. Deja, dėl šios priežasties minėtus du savo įrašus padariau neprieinamus visiems. Tikiuosi, kad kiti, užėję į mano tinklaraštį, rado kitų, įdomių rašinių artimų sau ir sugrįš paskaityti dar ne kartą. O IQ autoriui palinkėčiau platesnio akiračio ir dar platesnio požiūrio, tik taip, galima tapti geru profesionalu.

O tiems, kurie nori paskaityti, profesinių straipsnių iš šios konferencijos, siūlau paskaityti PROFESINĮ tinklaraštį http://bukbibliotekininku.blogspot.com/ čia tikrai rasite įrašų ne tik apie šią konferenciją, bet ir daug kitų, PROFESINIŲ straipsnių.

Jei ne tas žmogus..

Sekmadienį į svečius atėjo močiutės sesės vyras. Visada linksmas žmogus, norėčiau ir aš toks išlikti visada:) energingas žmogus, žmona, dvi dukros ir trys anūkai.... ech:)

Ilgų pokalbių metu, pagavau labai rimtą ir labai gražią jo mintį, kad net pasidalinau su viename socialiniame tinkle:
‎"ji buvo viskas mano gyvenime. Jei ne ji, gal būtau chuliganas, gal būtau banditas, gal būtau vagis. Dabar vadinu ją turtu, auksu, leliuku ir niekaip kitaip." 

Net susigraudinau. Negaliu atsistebėti tiek žodžių nuoširdumu, tiek jaučiama pagarba ir padėka. To visiems reikėtų pasimokyti. Tai sukėlė manyje nemažai apmąstymų... Ar visiems pasiseka rasti tokį žmogų, kuris taip veikia jų gyvenimą? Žmogų, kuris gali pakeisti kitą žmogų?

Manau, ne. Tai gana sudėtinga, ypač, kai skubame ieškoti, skubame rinktis, skubame rasti. Aš tokio žmogaus irgi dar neturiu. Bet kai turėsiu - stengsiuosi nepaleisti. Manau, geriausias būdas rasti tokį žmogų yra neieškoti. Nes būna atsitinka taip gyvenime: eini sau gatve, apsiperki parduotuvėje, netyčia užmini ant kojos ar praleidi pro duris ir SUTINKI tą žmogų. Kartais jį paleidžiame, neišdrįstame pabandyti, nebūna progos ar dar kiti pasiteisinimai. Bet proga visada yra, kai ją pasidarai.

Žinoma, yra ir buvo žmonių mano gyvenime, kurie įtakojo mano gyvenimo būdą, mano priimamus sprendimus, net darė mane geresniu žmogumi, vertė mane stengtis, kartais net be jokių pastangų. Esu ne kartą girdėjęs, kaip žmonės sako: tą pačią akimirką kai pamačiau jį/ją, supratau, kad tai TAS žmogus. Bet ar taip lengva tai suprasti?

Lietuvių liaudies išmintis sako: Sutinkam pagal rūbą, išlydim pagal protą. Ir manau, tai labai teisingi žodžiai.

Uh! I ♥ you so... but why I ♥ you I never know...

pyp pyp...

-nagi, pakelk ragelį...-nekantrauju aš.

-nagi, ką gi darai, kad negali atsiliepti!

Mane tikrai erzina, žinau, kad nieko neveikia.. O taip noriu išgirsti Jos balsą..

Tai buvo seniau, kol viskas nepasikeitė. Bet dabar viskas kitaip ;)
Nesu svaigalas.. esu realistas su optimisto skoniu... bet yra dalykai kurių aš labai noriu ir yra dalykai apie kuriuos nuolat galvoju... ir tas dalykas esi Tu... ar šis įrašas asmeniškas? šiek tiek, bet ne per daug.

Mane nervina, kai Tu man nuolat rašai, kai Tau reikia bendravimo, kai Tau reikia dėmesio, kai Tu esi  viena, Kai Tau liūdna, kai jautiesi prislėgta, ir kai stengiuosi tau padėti..
Ir kai dingsti, kai turi gerą laiką.

Ir tai labai užknisa.

Vyrų patarimai vyrams apie meilę

The mans guide to love. jau virš 500 vyrų pasidalino savo patarimais apie meilę.

Ne visi patarimai yra geri, bet tikrai yra ką išgirsti ir ką išklausyti.

naktį.

04:19

Kur Tu? Apsisuku - Tavęs nėra ir čia. Apieškau visą lovą! Tavęs čia nėra.

Kur Tu dingai? Akimirką dar nesuprantu ir jaučiuosi sunerimęs. Aaaa, Tu tualete. Iškart ramiau. Jau visai ramu. Aš sunerimstu, kai pabudęs, nejaučiu Tavęs šalia. Dėl to, rytais visada pabundu anksčiau už Tave, tam kad galėčiau būti ramus ir pasimėgauti Tavo artumu.

Dažniausiai atsibundu apsikabinęs Tave - dažnai užmiegam tokia S raidelės forma: Tu būni užsisukusi, o aš būnu apkabinęs Tave ir liečiu Tavo ranką arba pilvą. Iš pradžių Tau tai nepatiko, bet pripratai ir dažnai pabudus ar nesąmoningai dabar palendi po mano ranka, jei miegant apsiverčiu.

"Kur išėjai?" Sakau Tau. Klausiu, nors žinau kur buvai.

"Į tualetą užsinorėjau" Atsakai.

Nieko neatsakau. Apkabinu ir pakšteliu į užausį.

"Baaaaik". Sakai Tu, apsimeti nepatenkinta, sumurmi dar kažką. Bet net prietemoje matau, kad šypsaisi.

Mano mintyse aš matau Tave šalia

Jis pasibeldžia. Paskutinį kartą taip jaudinosi, kai dalyvavo meninio skaitymo konkurse. Kas bus jei pradėsiu veblenti? Ji tokia graži. Net atrodo šiek tiek netikra. Bet dabar jis sužinos. Jis galės ją pamatyti, paliesti, apkabinti, pakalbėti. Rankoje laiko penkis Milka šokoladus. Jie patinka visiems, jie patinka jai. Gėlių nepaėmė, nenori pasirodyti per daug romantiškas - juk šiuolaikinės merginos nemėgsta romantikos. Keista, kai vyrai palengva tampa romantikais, moterys to ima ir pradeda nebemėgti.

Ji atidaro duris. Dar geresnė nei jis įsivaizdavo, matė nuotraukose ar svajojo. O kokia graži jos šypsena. Jis negali patikėti... Ji pakviečia užeiti, o jis jai ištiesia šokoladus. Pasako, kad žinojo, jog ji juos mėgsta.

Jie geria arbatą, vakaras,tai kavos nenori nė vienas, nors visada prieš tai tarėsi eiti kavos. Kava gerai ryte, arba dieną, bet ne vakare. Ji miela. Jis šmaikštauja, o ji juokiasi. Panašu į abipusę simpatiją, pamano jis. Jau ne kartą buvo nusivylęs, kai neišėjo susitikti keletą kartų, jam atrodė jog ji tiesiog to nenori. Buvo nusiminęs. Kai jie sugebėdavo susipykti telefonu, jis negalėdavo užmigti, net jei rytą reikėdavo į darbą. Ji pirma mergina, kuri sugebėjo jį sudominti, svajoti, net mintimis klajoti po ateitį, nors jis dar nebuvo jos sutikęs nė kart.

Jis kuklus, bet ryžtingas. Apkabina ją. Laiko ilgiau nei pridera. Pagiria jos kvepalus. Ji parausta ir padėkoja. Ji labai miela. Pokalbiai įvairiomis temomis, tačiau ne apie juos. Jis nenori klausti nieko, bet klausti turbūt nieko ir nereikia. Jis žino, kad nėra vienintelis jos gerbėjas. Kiti, turbūt dar labiau pažengę nei jis. Nors jis, atiduoda visas pastangas, visą laisvą laiką ir daugiau, kad galėtų su ja bendrauti, priversti ją vertis ypatinga ir geidžiama. Jis gerai tą daro. Juk vidinė motyvacija tokia stipri. Ji nieko jam nežadėjo, bet jis tikisi. Tai nėra gerai, bet geriau rizikuoti, negu viską mesti ir ją pamiršti.

Ji nori kažką jam parodyti. Jie abu atsistoja, ji nori nueiti, tačiau jis vikriai apkabina ją, prisipaudžia prie savęs. Pakužda į ausį: kur Tu tiek ilgai buvai? Tada švelniai pabučiuoja į skruostą prie ausies ir lėtai, liesdamas lūpomis skruostą leidžiasi link lūpų. Ji laukia. Jis jaučia kaip jos širdis pradeda plakti vis stipriau ir stipriau. Jis ją pabučiuoja. Ji pabučiuoja jį atgal. Jis stipriau įsisiurbia į jos lūpas. ji staiga atsitraukia ir įkanda jam į lūpą. Ir žaismingai sako: sakiau įkasiu. Jis paima ją ir pusiau gulomis pasodina ant sofos - taip patogiau bučiuotis. Tada nestipriai įkanda jai į petį - atsilygina. Po dar vieno bučinio jis pradeda bučiuoti jai kaklą, krūtinę, vis sugrįždamas pabučiuoti ir į lūpas. Kokios jos lūpos, kokia oda. Jis galėtų tęsti ir tęsti. Palengva pakelia jos maikute ir pradeda liežuviu žaisti su jos pilvuku, su bamba. Jis jaučia kaip jos pilvo raumenys trūkčioja - vadinasi jai patinka. Jis kyla aukštyn. Lėtai bučiuodamas. Grįžta link lūpų ir juos apima aistra. Bučiniai suintensyvėja, darosi ilgesni ir gilesni. Jie atsigula, jis apsižergęs jos vieną koją. Kartu jie pradeda ritmingai judėti. Bučiniai fantastiški, pamano jis.

Staiga pradeda skambėti žadintuvas. Koks žadintuvas? Jis pramerkia akis, ir mato, 07:50 - metas į darbą. O velnias. Tai buvo tik sapnas. Bet koks geras sapnas. Jis žino, kad galbūt niekada jos ir nepamatys. O apie sapną jis jai niekada nesakys, net jei ir sakytų - tai nieko nepakeistų. Ji turi gerbėjų. O jis nori būti vienintelis.

In my head I see you all over me, skaityti čia.

Pasirinkimo laisvė arba dvejoti/nedvejoti

Labai paprasta. Šiais laikais renkiesi arba prarandi. Kaip kad amerikiečių: you snooze - you loose. Ar Jums buvo taip, kad prieš priimant sprendimą, nepriklausomai nuo jo svarbumo, nežinotumėte ką pasirinkti? Nesvarbu ar neišsirenkate filmo, marškinių, kurį pasiūlymą pasirinkti ar kur atostogauti. Galbūt Jums teko rinktis kokį darbą pasirinkti, įdomesnį ar geriau apmokamą? Ar nejaugi Jums teko rinktis žmogų, mielesnį širdžiai ar akiai? Tuomet turėtumėte būti gerai pažįstami su dvejonių jausmų. Jei yra bent menka abejonė - atsiranda ir dvejonė. Pagal Lietuvių kalbos žodyną, dvejonė yra abejonė, svyravimas pvz.: Reikia išblaškyti visas dvejones. Išnyko dvejonės. Taigi dvejojimų reikia vengti.

Pavyzdžiai žodyne patys kalba už save. Dvejonė neturėtų būti ilga arba periodinė Jūsų būsena. Juk dvejodami prarandame ryžtingumą, kuris neabejotinai yra sėkmingo žmogaus bruožas. Tiems, kurie mano, jog tai yra įgimta, galiu pasakyti: tai arba yra įgimta, arba išmokstama. Anksčiau daugiau dvejodavau, dėl įvairių priežasčių, vidinių prieštaravimų, šeimos, artimųjų, alternatyvų panašumų ar net nuotaikos. Ir dabar dvejonių būna nemažai - jos tarsi neišvengiamos. Ypatingai, kai variantai iš kurių renkiesi yra panašūs arba priešingai - labai skirtingi. Tačiau visiems klausiantiems savęs kokį atsakymą pasirinkti ir nežinantiems galiu pasakyti: Ko nepasakys protas - parodys širdis. Ko žmogui reikia išmokti, tai nedelsti. Ne kartą esu girdėjęs iš vyresnių žmonių, kad metai bėga vis greičiau. Taip ir yra, kuo daugiau patirties turime, kuo daugiau matome - tuo greičiau laikas bėga.

Visas delsimas, visos abejonės kyla iš to, jog nesate tikras ar tikra savo pasirinkimu. Dažnai ieškote tam tikro paskatinimo, pritarimo iš draugų ar artimųjų, net jei esate jau pasirinkęs. Tarkim jei norite nusipirkti velniškai brangius bet nerealius batus, jūs savo draugei rodote juos kataloge ar parduotuvėje rodote jį ir tikitės pritarimo - taip, šie batai yra nuostabūs ir atrodo fantastiškai. Žinoma, tai labai primityvus pavyzdys. Kas atsitinka, kai susitikinėjate su mergina/vaikinu ir sena simpatija, žmogus apie kurį galbūt svajojate 5 metus, Jus pakviečia į kiną? Atsiranda dvigubas jausmas - dėl esamų santykių ir dėl ateities. Jūs nesate tikri ar dabartiniai santykiai jus kur nors nuves, tačiau nuėjimas į kiną irgi gali baigtis tuo nuėjimu į kiną. Ką Jūs darysite jei abu santykiai arba tai kas gali iš jų virsti yra brangu? Jūs turėsite rinktis. Dvilypių santykių sudėtingumas nėra tik moralės problema. Susitikinėjant su dviems skirtingais žmonėmis Jūs kuriate du save. Nes negalite būti toks pats su dviem skirtingais žmonėmis. Be to, anksčiau ar vėliau teks pasirinkti vieną. Na bet tai per daug aplinkybių šioje situacijoje.

Rinka. Kalbant apie pasirinkimo laisvę, tai prisiminkime laikus, kai žmonės jos visai neturėjo. Arba perki daktarišką dešrą, arba daktarišką dešrą - nes kitų paprasčiausiai nebuvo. dabar viskas kur kas sudėtingiau. Rinka yra perpildyta. Ir tai nesiliaus. Liks sena gera reklama, viešieji ryšiai ir dar visokie kiti variantai kaip rekomendacijos, tradicijos ir kiti. Juk dabar Jūsų dėmesiui šimtai pavadinimų, šimtai prekių ir rūšių, parduotuvių ir prekybos centrų. Netgi galima įžvelgti tendenciją socialiniuose tinkluose ar kituose tinklapiuose matyti apibendrintą situaciją kainų atžvilgiu - kur dabar pigiausi degalai arba kur kokia akcija alkoholiui. O kur dar įvairūs beta-dienos-geraakcija ir panašūs pasiūlymai - už tiek mokėk tiek. Ir tai gana populiaru - pramogos, paslaugos, automobilio plovimas - tai kas padeda sunkiais laikais tiek pirkėjams tiek įmonėms.

Bet kokiu atveju, tiek rinkoje, tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, mes susiduriame su daugybe įvairių scenarijų, kurie mus veda tam tikru keliu. Manau, žmogaus ryžtas padeda išsiaiškinti ar jis eina teisingu keliu. Niekas Jūsų nenubaus, kad suklydote. Bet jei suklydote, tai neverkšlenkite, o stokitės ir eikite toliau. Kaip tas posakis "Everything Will Be Okay in the End. If It's Not Okay, It's Not the End". Niekada nepamiršiu - tikslas, pergalė, kiekviena pakopa reikalauja pastangų. Stenkimės ir mus pasieks. Aukščiau nosį.

Pastangos, kelias ir požiūris

Kiek kartų man teko nusivilti? Begalę. Kiek kartų teko perlipti per save, kad nenuleisčiau rankų? Begalę. Kiek kartų man teko eiti miegoti 3 ryto, žinant, jog rytoj reikia į darbą? Begalę. Kiek kartų man pasisekė? Keletą.

Žmogus visada yra kovotojas. Tik vieni mūsų mažiau, kiti labiau kovoja. Kovoja dėl visko, vietos po saulę, geresnės vietos koncerte, pinigų, maisto, merginos ar vaikino dėmesio. Lotynų patarlė sako"pergalė reikalauja triūso" arba pastangų (lot. amat victoria curam). Tačiau dažnai, kovodami, pamirštame dėl ko mes kovojame ir ko mes siekiame. Kartais reikia tiesiog sustoti akimirkai ir pagalvoti, kur mes šiuo metu esame, kokie esame ir kokie mes norime būti. Juk einant gyvenimo keliu keičiamės ir mes, keičiasi ir mūsų tikslai. Todėl siekdami vieno tikslo, užsimerkiame ir galbūt nesuprantame, jog mūsų tikslas pasikeitė ir ta siekiamybė, kurios taip siekiame, norime ir kovojame dėl jos - yra pasikeitusi, kitokia ar net visai nebereikalinga.

Visada laikiau save stipriu žmogumi, bet galbūt neturėjau rimtų išbandymų. Tai kas palauždavo kitus, mane tik sustiprindavo. Tačiau aš ėjau toliau. Žinau, kad išbandymų dar laukia nemažai, jų žmogaus kelyje visada buvo ir bus. Tačiau, kaip pasakė vienas garsus krepšininkas M.J. "aš galiu susitaikyti su pralaimėjimu, tačiau niekada su nepabandymu". Todėl linkiu visiems, nenustoti bandyti. Niekada.

Ar jautėtės kada taip, jog atrodo darote viską, kad jums pasisektų, būnate šaunus pašnekovas, geriausia draugė, ištikimiausias gerbėjas? Tikriausiai taip. Ir kaip? Pastangos ne visad vainikuojamos, tiesa? Čia ir slypi, didelių pastangų ironija. Kartais, kad pasiektum tikslą, ne visada reikia stengtis. Kartą pasiguodžiau savo kolegai D.K., sakau, žinok, taip stengiuosi, yra tokia mergina, kuri man patinka, darau viską THE RIGHT WAY, bet man nesigauna, nėra progreso ir neatrodo, kad jai to reikia. Jis man pasakė: gal pabandyk tiesiog nesistengti. Negaliu iliustruoti ar tai gera strategija ar ne, bet jo žodžiai privertė susimastyti.

Vienas rašytojas, P. Coelho rašė: turi eiti savo keliu, jei nuklydai, turi grįžti atgal ir rasti savo kelią, net jei 1000 kartų reikėtų grįžti atgal. eiti tuo pačiu keliu. Manau, tai savotiškas perspėjimas, kad gyvenime, visada turi turėti laiko sustoti ir pagalvoti, kur Tu esi ir kur eini. Tik taip, žinosi ar kelias kuriuo eini yra teisingas.

Aš nedvejoju. Jei noriu ko nors, jei man ko nors reikia - aš tikrai negailiu nei laiko, nei pastangų, nei nieko kito, tam tikslui siekti. Nesakau, kad man visada pasiseka. Begalę kartų man teko nusivilti, begalę kartų teko kriti ir vėl stotis. Bet atsisakyti eiti, niekada.

Iš esmės, dabar pritariu savo kolegai. Pabandykite kartais nesistengti, sustoti, pažiūrėti iš šalies. Galbūt tada, tas tikslas nebeatrodys toks svarbus, paaukštinimas ne toks reikalingas, o automobilis ne toks ir gražus. Galbūt tada, suprasite, kad neverta leisti savo laiko ir pastangų žmogui, kuris nenori leisti to laiko su jumis. Galbūt tada suprasite, kad reikia apsisukti ir grįžti, tam kad rastum savo kelią. Aš galiu susitaikyti su pralaimėjimu, tačiau su nepabandymu niekada.

It‘s too late to appologize? Visas.

Raulis vėl pildo man gėrimą, jis – geriausias iš ispanų, kurie čia su manimi.

- Jau greitai eisim į klubą, nėra ko delsti – sako man jis. Aš nedvejoju, paimu taurę ir sakau: Saliut..

Švesti su ispanais geriausia, jie natūraliai linksmi, natūraliai geros nuotaikos. Todėl jų, daugiausia tarp mano draugų. Vienas čekas, mano nuostabus draugas, bet jis kitoks, jis iš tokios šalies kaip aš, kur kvepia posovietine smarve. Kur žmonės pikti ir net pavasarį išlindusios saulės nemato, jiems reikia pykti, jiems reikia skųstis. Vyresni tik tai ir daro, vienintelė prošvaistė jaunimas, kurio dar kažkiek liko.

- Ko čia miegi? vakaras net neprasidėjo. – Vėl Raulis.

Metu savo mintis ir sudaužiu taure. Vakarėlis įsisiūbauja, muzika groja ir mes jau greitai judėsim. Pasidarom „la bomba“ – kolos butelis nupjautu viršumi, kiek tik buvo nugerta, tiek pripilta viskio. Skamba keistai? Skanu ir legalu. Ispanijoje taip daro visada. Lendam į autobusą, kurio bilietas kainuoja kiek kokteilis klube į kurį važiuojam. Minia svetimšalių užplūsta autobusą, bet gyvenam rajone, kur dažniausiai gyvena emigrantai. Bet nelaikom jų draugais – mes čia tik laikinai. Nuo pakistaniečių iki čiliečių, pastarieji žiauriausi – daugiausiai mušasi, kabinėjasi ir kitaip bando pasiįvairinti laisvalaikį, kurio tikrai niekad nepalietė intelektuali veikla.

Mes jau mieste, pagaliau. Jau net galiu girdėti muziką. Pradedam dainuoti kažkokią ispanišką dainą, kuri tikrai susijusi su alkoholiu arba apie alkoholį. Ir klubas čia jau pat. Jie mėgsta užsienieius, nes čia be jų, būtų itin niūru. Nes jie ramesni žmonės, bet saulę garbina. Kai tik išlenda ankstyvą pavasarį, gali matyti juos sėdinčius ant suoliuko ir tiesiančius galvas į saulę ir taip iki vėlyvo rudens.

- Jūsų ID? – Klausia apsauginis.

- Prašom – atsakau ir paduodu lietuvišką asmens tapatybės kortelę.

Aš jau klube. Muzika skamba, baras užgultas, pilna vietinių mergaičių, tokios gražios, bet šaltos. Taip jau būna su šiaurinėm šalim. Čia žmonės išsilavinę, mandagūs, draugiški, bet šalti. Tiesiog šalti. Ispanai jau nagus nusigriaužė bandydami pakabinti, susipažinti ar susidraugauti su kokia nors vietine mergina. Joms mes kitokie, tiesiog, svečiai. Aš per daug dėl to nesuku galvos, hormonai irgi šiek tiek prislopinti, juk nesu ispanas. Nors atrodo, jau seniai nei susitikinėjau, nei miegojau su kuo nors. Nesvarbu. Geriau su niekuo, negu su bet kuo.

Jau matau, kaip Karlosas bando įsisukti į mergaičių ratelį, iškart galiu pasakyti, kad jam nepavyks. Tai ne spėjimas, aš žinau. Tai ir atsitinka, niekas su juo nenori šokti, niekas nenori bendrauti. Jis grįžta prie mūsų. Šiaip, pažiūrėjus į mūsų kompaniją ir vietinius vaikinus, matosi gana stiprus kontrastas, jei taip galima pasakyti. Mes visi skirtingi, visi pastoviai juokiamės, tiesiog gerai leidžiam laiką, esam paprasti. Vietiniai atrodo kaip ką tik nužengę nuo podiumo, pasipudravę, susilaižę plaukus. Aš naudoju daug želė, bet jie – turbūt trigubai daugiau.

Opa!!!! Man atvimpa žandikaulis – kai mergaitė... Nesu matęs nieko panašaus – tokia mažytė, tamsi, net ne europietė. Visada buvau už gražiąsias lietuvaites, tačiau ši mergina yra OHO. Neturiu ką pasakyti. Aš noriu prie jos prieiti. Noriu ją paliesti – gal ji netikra? Tokia mažytė. Bet kalba su aplinkiniais, šypsosi. Aš neištroškęs – tai negali būti miražas. Reikia prieiti! Bet kaip? Kojos kaip švininės, negaliu pajudėti.. Tik stoviu ir spoksau į ją. Spoksau ir negaliu atitraukti akių. Ji pastebi. Ble.... Nusisuku ir vėl atsisuku. Ji pamato ir nusijuokia. Tai kartojasi keletą kartų, o aš vis dar švininėm kojom. Prakeiktos kojos. Dar ir širdis pradėjo drebėti. Pasikeičia muzika ir užleidžia populiarią dainą Timbaland ft. One republic – appologize. Aš nusišypsau. Pažiūriu į ją, o ji rankos mostu rodo man prieti. Susivaideno. Ir vėl. Nesivaidena. Apsidairau ar man. Aplink mane beveik nieko. Pažiūriu į ją ir klausiamai parodau į save. Ji palinksi galva. Aš prieinu ir nieko nesakęs ištiesiu rankas. Mes pradedam šokti. Muzika groja, klube daug žmonių. Tačiau lėtos dainos pravaiko žmones iš šokių aikštelės. Ir atrodo, kad mes dviese šokam. Atrodo, kad visi į mus žiūri. Gal taip ir yra, tačiau man nerūpi, kojos lengvos kaip plunksnos. Dar atrodo, kad maži drugeliai padeda joms judėti muzikos ritmu. Apkabinu ją. Ji apkabina mane. Ji tokia maža ir gležna. Ji tokia graži. It‘s too late to appologize... 3 minutės ir 24 sekundės. Puikaus jausmo, euforija, drugeliai ir viskas kas nori – kartu sudėjus. Daina baigiasi, aš padėkoju už šokį ir paklausiu angliškai kaip patiko. Ji šypsosi.

- Labai patiko. Atleisk, nelabai moku anglų. Gal tu moki švediškai?

- Nnnneeee.. Tik angliškai.

Kodėl aš nesimokiau švedų kalbos???? Tinginys. Na ji turi išeiti, išeina su draugėm ir su vienu ambalu. Net numerio nepaprašau. Bet aš žinau – sutiksiu dar ją.

<......>

Jau trečia savaitė nemačiau jos.

Buvau žioplas, kad nepasiėmiau jos telefono numerio. Ar bent nepabandžiau!!! Juk geriau gailėtis padarius, negu nepadarius. Na bet medinės kojos apribojo judėjimą, o drebantis balsas apribojo kalbėjimą.

Dar viena mokslo savaitė baigta, jau trinu rankas pagalvojęs apie savaitgalį. Bus kūl. Raulis jau rašė kur preParty. Bus visi Chorchė, Migelis, Davidas, Martinas ir kiti. Super. Bus viskio ir judesio :)

Taip ir vyksta. Visi jau dainuoja: Alco alco... nepamenu žodžių, bet jie vieninteliai turi tokią dainą apie alkoholį :) sėdam į autobusą ir judam į miestuką. Šį kart taikinyje SWING klubelis įdomiu pavadinimu, bet labai jau smagus. Prie klubo jau pradeda formuotis eilė, ir mes stojam į ją. Antras įdomus dalykas, kaip žmonės randa bendrą kalbą laukdami eilės į klubą. Net su švedais, kurie nemėgsta užsieniečių yra apie ką pašnekėti:)

Mes viduj, muzika garsi, kortų stalai apgulti, baras taip pat. Iki vidurnakčio čia happy hour - visi gėrimai už pusę kainos. Tai gudresni ir po tris pasiima :) nes kitaip kainos tai gali nuvaryti bado keliu.

Šokam savo ratuke, dainuojam visu balsu ir kitaip gerai leidžiam laiką. Ir staiga... Ką gi aš matau!!! Ogi mažiulė iš H&Y tūso:) ji mane pamatė, ji mane pamatė!!!:) na neišsiduodu, kad viena koja jau vėl medinė :) stay cool stay cool... Jau matau Raulis žvengia. Jau pasakojau jam, kaip man patinka ta mergaitė.

Mindaugai, arba nueini arba amžinai liksi čia stovėt, priaugs koja prie grindų ir liksi lopo vietoj - tariu pats sau. Nusijuokiu. Bet ne taip lengva, antra koja tarsi prirakinta. Pažiūriu į mažiulę. Ji tik su drauge, be to ambalo. Puiki proga. Jei ne kojos. Brr... Aš negaliu prieiti. negaliu.

Pačiu laiku Raulis nutempia mane prie baro.

- Hey, Mendez, what happened? Did you got her number?

Kokį number, kai net labas nepasakiau. Vos ne vos pamojavau ranka. Tai kai atmojavo mažiulė, širdis nukrito ten, kur dažniausiai būna batai.

Daina po dainos priartėjo antra valanda. Šitam mieste visi klubai užsidaro II nakties ir tada gali staugti vilko balsu, nieko nebus, Todėl pas mus yra išvystyta afterparčių sistema. Maistas ir alkoholis įeina į sąrašą.

Jau muzika pritildyta, žmonės skirstosi.

- Mindaugai, arba tu eini arba... arba... Vėl tariu sau ir nežinau kaip užbaigti.

Aš einu prie jos, baisu kur neužsikabint su tokiom kojom. Arba nepasakyti kokios nesąmonės.

- Hi, sugar - Sakau.

- Hi - atsako ji.

TAIP!!! TAIP!!!! Aš turiu jos numerį. Aš turiu jos numerį ir jos vardas Rofia. Įdomus. Dar porą kartų pasitikslinu, kad neapsirikčiau. Susiskambinsim sakė, arba susirašysim. Super Super Super. Ji iš Tailando, bet jau ilgai gyvena čia. Oho. Tailandas. Nesu sutikęs žmonių iš Tailando.

Reikia įsivaizduoti vaiką, kuris ką tik gavo didžiausią saldainį. Šypsena tai iki lubų. Laimingas, kaip milijoną laimėjęs. Atsisveikinu ir grįžtu prie draugų. Visi juokiasi. Plekšnoja per petį.

- Well done Mendez, well done. She's a gorgeous.

Žinau. Ji super gorgeous. Ji Rofia. Iškart parašau žinutę - kviečiu kavos. Ji sutinka. Ryt.

<.....>

Aš šiandien einu į pasimatymą su Rofia. Negaliu patikėti. Nežinau net ką daryti, kaip rengtis... Bloga po vakar bišky, bet nieko, kaip nors.

Ne. Parašė, jog šiandien negali.....

Kodėl aš nenusiminiau? Nežinau, gal euforijos būsenoj bijau nesąmonių prišnekėti...

Nesvarbu, laiko yra:) kodėl mums nesusitikus ateinančią savaitę..:)

Susiskambinam pradedam šnekėti.. Sunku jai su anglų kalba, o man švedų visai neina. Ji vyresnė už mane, dviem trim metam, iki galo nesuprantu.

- Iki, turiu eiti pas savo sūnų. Iščirškia ji,

- Sūnų?

- Taip, sūnų. Aš jį labai myliu.

- Tu turi sūnų?

- Taip, tikiuosi Tu nieko prieš?

- Na ne.. O tu turi vyrą?

- O ne, jo tėtis yra blogas žmogus. Nori, galėsiu ketvirtadienį Tau parodyti Feliksą. Aš jį taip myliu.

- Na gerai, tai ketvirtadienį pasimatysim?

- Taip, iki.

- Iki.

Padedu ragelį. Ir nežinau čia ar džiaugtis, ar nustebti, ar išvis ką daryti...

Ji nori su manimi susitikti, aš noriu to dar labiau. Kas iš to, kad ji turi vaiką ir ir yra vyresnė, ji vistiek mane traukia. Nėra ko dvejoti, susitiksim, pašnekėsim. Rankos juk nenukris. Į kalėjimą niekas nepasodins.

Laukiam ketvirtadienio. Susiskambinam kasdien, fainai plepam, susirašom. Ji atrodo miela, protinga ir gera mama. Nekantrauju ją pamatyti. Nežinau, Palauksiu ketvirtadienio.

Susitariam susitikti kavinėj miesto centre, ir nors ateinu gerokai prieš sutartą laiką - ji jau čia. Šalia vežimėlis ir berniukas, kuris matyt jau per ilgai laikomas tame vežimėlyje ir bėgioja visur aplink. Pamačius mane ji nusišypso ir taria labas. Atsisėdu šalia, pradedam kalbėtis. Maloni mergina, tik kartais sunku suprasti ką ji nori pasakyti, tuomet aiškinamės gestais, pavyzdžiai ir per aplinkui. Nė nepastebiu kaip praeina keletas valandų. Diena pasisuka į vakarą. Ir jai jau metas namo. Ji gyvena už miesto, tai gal norėčiau ją palydėti. Aš žinoma sutinku, labai noriu. Tada išėjus iš kavinės ji man pasiūlo pastumti vežimėlį su Feliksu. Aš, aišku neatsisakau. Ir tada užplūsta keistas jausmas. Tu eini gatve, su moterimi, kurios beveik visai nepažįsti, Tau ji labai patinka. Žmonės atsisuka pažiūrėti: jauna pora, aukštas europietis vaikinas, su mažyte rytiete. Pats net pagalvoju, kad mūsų vaikas turėtų būti labai gražus. Na bet pats save prigaunu begalvojantį nesąmones. Matau ją tik antrą kartą.

Po pokalbio suprantu, ji jau daug metų gyvena Švedijoje. Puikiai kalba švediškai ir tailandietiškai. Feliksas yra jos ir vieno švedų vaikino meilės vaisius. Tik ta meilė dingo, ir jis nori iš Rofios atimti Feliksą. Ji labai nekenčia to švedo, už tai kad jis nori atimti jos gyvenimą - Feliksą. Taip pat, Rofia gyvena už miesto, ir kvietė užsukti, jei nebijau susipažinti su jos mama:) tai sakydama nusijuokia. Kokia graži šypsena. Ji turėtų nuolat šypsotis.

Ji įsėda į autobusą ir lieku vienas. Su savo mintimis. Taip, aš tikrai nebijau susitikti su jos mama. Kas čia tokio, kai jau mačiau sūnų ir stūmiau vežimėlį.

<.......>

Šią savaitę ji kviečia mane vakarienės. Aš sutinku. Žinoma, jaudinuosi. Nebepamenu, kad esu ėjęs pas merginą susipažinti su jos mama. Reikia elgtis klasiškai. Nuperku puokštę dideliausių rožių Rofiai ir didelę dėžę saldainių jos mamai. Sumoku kosminius pinigus, Švedija brangi šalis. Tačiau nesigailiu, šypsena garantuota.

Autobuse visi į mane žiūri ir šypsosi. Visi vyresni, galbūt jiems primenu juos pačius jaunystėj. Tikras kavalierius, pasipuošęs, su didele rožių puokšte ir dėže saldainių. Turbūt dar slapta šypsenėlė veide.

A, jau matau Rofia, atėjo pasitikti.

- Labas, gėlės Tau, o saldainiai mamai - nesuvalgyk pakeliui. pajuokauju, o ir juokelis visai vykęs, ji juokiasi ir vaidina,kad tuoj atplėš dėžutę. Einant ji man įsikabina į parankę.

Jaučiuosi keistai, bet gerai. Štai ir namas. Didelis, visai gražus. Na va, štai tailandiečių šeimynėlė pasitinka. Feliksas pirmas atbėga, tada Rofia supažindina su savo mama. Visai kaip iš filmų, gryni rytai. Ateina ir Rofios brolis, jaunas, kokį 14 metų, tačiau matosi, kad maišytas, turbūt kokio nors švedo sūnus. Visi labai malonūs. Susėdame į virtuvę, kur Rofios mama gamina tailandietišką vakarienę. Įdomu, kiekvienas tailandietis turi ryžių virėją namie. Tai toks aparatas į kurį supili daug ryžių ir vandens ir palieki kuriam laikui, kol tie garuose išverda. Paprasta ir patogu, jei valgai ryžius. Viską kepa sojoje. Įdomu, jau pradedu išalkti.

Rofia sako - pirmiausia įsidedi ryžių, tai pagrindinė patiekalo dalis. Tada eina visa kita. O visa kita tai nuostabu, vištiena, jautiena, daržovės - viskas kepta sojoje. Labai skanu. Net galėčiau priprasti.

Žaidžiu su Feliksu, jau priprato prie manęs, manau aš jam įdomus, visai kitoks nei jo mama, baltas baltas. Tačiau pavydi, kai sėdžiu šalia jos. Tuoj pat reikalauja dėmesio.

Vakarienė nuostabi. Visi skirstosi.

-Kaip tau patinka? - klausia Rofia.

-Patinka kas?

-Viskas. - atsako.

-Man viskas labai patinka, tačiau Tu labiausiai! - atsakau.

Ji nusišypso. Aš paliečiu jai petį ir prisitraukiu arčiau savęs. Mes pasibučiuojam. Labai saldu. Širdis tvinksi. Ji nusišypso dar labiau. Tada atbėga Feliksas ir nutempia mus prie televizoriaus. Čia dar įdomesnis vaizdas. Sėdžiu aš, lietuvaitis, tailandiečių šeimynoj, tarp Rofios ir jos mamos, žaidžiu su jos sūnumi. Įdomus jausmas. Galėčiau priprasti. Tuo metu ateina Rofios pusseserė, susipažinom dar klube. Sužinau, kad varysim šiandien į miestą, į klubą pašokti. Aš neprieštarauju. Visi einam į Rofios kambarį. Paliekam mamą vieną.

<.......>

Mes Rofios kambaryje, klausom muzikos, durniuojam. Jai labai patinka R&B, man irgi. Dainuojam sau balsu:D linksma. Kartais pakilnoju Feliksą, nors negražu sakyti, bet jaučiasi, kad jam trūksta tėčio. Ir kas keisčiausia, aš, būdamas tokio amžiaus, tokio būdo, galvoju apie tai. Kita vertus, mintis apie gyvenimą Švedijoje nelabai vilioja. Lengva galvoti kas būtų, jei būtų.

Rofios puseserė nueina į vonią, o Feliksas nubėga pas močiutę. Rofia staiga užšoka ant manęs. Net man tai netikėta. Šypsosi, pabučiuoja. Mmm... nuostabus vaizdas ir jausmas. Dar gera muzika... Kaip buitinis laiko reliatyvumo įrodymas. Jei paliesi ranka karštą keptuvę - minutė atrodys kaip visa amžinybė. O jei praleisi naktį su nuostabia moterimi, visa naktis atrodys kaip minutė.

Bildėdamas grįžta Feliksas, šiek tiek užpyksta, nes jam trūksta mamytės dėmesio. Grįžta ir puseserė. Metas važiuoti į miestą. Susirenkam daiktus, Rofia užmigdo Feliksą (tai užtrunka) ir keliaujam į miestą.

Net nesvarstom. Keliaujam į SWING. Dabar ten geriausi vakarėliai. Įdomu ar mano tarptautinė chebra bus ten. Na jie dažniau šeštadienį leidžia kitoje vietoje.

Atvykstam per anksti. Užeinam į apačioje esantį bariuką, kur Rofia sutinką vieną draugą. Jis prisijungia prie mūsų. Merginos trumpam pabėga, bet Rofia atsisveikindama pabučiuoja mane.

Jos nuėjus, tas draugas sako:

-Ha ir tu pasikabinai ant tailandietės merginos.

- Ta prasme užsikabinau? - Klausiu aš.

-Na jos TOKIOS nerealios lovoje!!!

-Aa, nežinojau. Mes tik neseniai susitikom vienas kitą.

-AAAA, palauk, pamatysi. Galvą pamesi.

Na leidžiu jam išsikalbėti. Na suprantu draugų kompanijoje kartais šį tą paplepėti ta tema, visi tai daro. Tačiau su ką tik sutiktu žmogum net neketinu leistis į tokius pokalbius.

Jos grįžta. Pasiimam alaus. Bus fainas vakaras, jau pradeda formuotis eilė, todėl kylam į viršų.

Iš esmės, neprisimenu kas buvo iki tol kol klubas prisipildė žmonių. Mus su Rofia spėjo nufotografuoti klubo fotografas. Na iškart priėjo prie mūsų. Atrodom įdomiai. Kažkaip išskirtinai. Tuo tarpu klube vyksta kažkoks R&B vakarėlis, nemažai žmonių. Šokam su Rofia ir jaučiuosi pasitikintis savimi, jaučiuosi gerai, jaučiuosi laimingai. Bet žinau, kad taip gyvenime retai būna. Todėl nujaučiu kažką. Nežinau ką.

Matau Rofios veidą pasikeičiantį. Prie jos prieina vidutinio ūgio švedukas. Kaip ir visi, sulaižytais plaukučiais, vienodais marškinėliais. Ir jie pradeda rėkti vienas ant kito. Viskas atrodo kaip sapne, noriu prieiti, bet man sulaiko jos pusseserė:

- Čia jis.

- Kas jis?

- Jis!!!

Ir tada supratau. Felikso tėtis. Jis nori iš Rofios atimti Feliksą. Dėl to ir pykstasi. Pagaliau jis nueina. Nežinau net ką daryti, bet Rofia pati prieina.
-Čia Jonas, jis nori atimti Feliksą.

Vyrai nemoka guosti, bet aš pabandau - Viskas bus gerai, Tu Felikso motina, su Tavim jam bus geriausia - niekas iš Tavęs jo neatims. Mes apsikabinam.

Prireikia dar kažkiek laiko ir Rofia nusiramina, net vėl pradedam šokti. Kartais ji paima mano ranką ir pabučiuoja mane. Bet manęs neapleidžia mintis jog kažkas ne taip. Kažkas ne taip joje. Ir dar mane neramina kartas nuo karto prieinantys jos "draugai", kažkaip man nesuprantamai bendrauja. Bet gal mane apsėdo paranoja. Va čia dar gražiau, ji dingsta. Na man tikrai nepatinka likti klube vienam, nėra mano ispanų, nėra daugiau pažįstamų, tik ji ir jos puseserė.

Toliau dar gražiau, ima ir atsisėda prie kažkokių lochų. Net Švedijoj yra odeškinių skustom galvom. Na jau aš tai to nesiruošiu stebėti. Pamačiusi mane nebe linksmą, o susierzinusį, ateina ji. Bet ir tai gal puseserė pasakė.

- Kas yra, mažuti?

- Nieko, išeinu. - atsakau.

- Kur?

- Namo. Neketinu čia stebėti kaip Tu leidi laiką su kitais.

- Jie tik draugai, mane visada parveža namo.

- Na tai galėjai iškart pasakyti, kol aš čia stoviu vienas.

- Na jau vėlu, man reikės namo varyti, nuotaiką sugadino Jonas.

- Žinau, ne Tau vienai.

Apsikabinam ir aš išeinu. Nervina. Sunervino. Ji turės nemažai pasipasakoti. Galima leisti laiką ir su draugais, bet ne mane atsivedus į klubą vieną palikti. Plius, labai jau įtartini tie draugai. Gal pavydas kalba. Bet tebūnie, rytas už vakarą protingesnis. Pasiimu striukę ir nutariu dar žvilgtelėti į Rofią ir tada suprantu, kad rytojaus su ja nebus. Ji sėdasi ant kelių vienam iš gibonų.

Negaliu pasakyti, kad išmečiau ją greitai iš galvos. Niekada nesakiau jai, kad tai mačiau. Neseniai pažiūrėjau jos nuotraukas, turi jau antrą vaiką, mergaitę. Greitos tos tailandietės. Gerų prisiminimų daug, bet tai... Ne tik principų reikalas, savigarbos, pagarbos. Nesuprasiu. Tačiau mano mintys tęsti gyvenimą Švedijoje baigsis su mano bilietu namo.

Tačiau viena daina visada primins tai, kas buvo ir niekada nepasikartos.

It‘s too late to appologize? Part IV: Last episode

2007 Borås, Švedija.

Pirma
dalis čia.
Antra
dalis čia.

Trečioji dalis čia.

Skaityti visą istoriją.

Mes Rofios kambaryje, klausom muzikos, durniuojam. Jai labai patinka R&B, man irgi. Dainuojam sau balsu:D linksma. Kartais pakilnoju Feliksą, nors negražu sakyti, bet jaučiasi, kad jam trūksta tėčio. Ir kas keisčiausia, aš, būdamas tokio amžiaus, tokio būdo, galvoju apie tai. Kita vertus, mintis apie gyvenimą Švedijoje nelabai vilioja. Lengva galvoti kas būtų, jei būtų.

Rofios puseserė nueina į vonią, o Feliksas nubėga pas močiutę. Rofia staiga užšoka ant manęs. Net man tai netikėta. Šypsosi, pabučiuoja. Mmm... nuostabus vaizdas ir jausmas. Dar gera muzika... Kaip buitinis laiko reliatyvumo įrodymas. Jei paliesi ranka karštą keptuvę - minutė atrodys kaip visa amžinybė. O jei praleisi naktį su nuostabia moterimi, visa naktis atrodys kaip minutė.

Bildėdamas grįžta Feliksas, šiek tiek užpyksta, nes jam trūksta mamytės dėmesio. Grįžta ir puseserė. Metas važiuoti į miestą. Susirenkam daiktus, Rofia užmigdo Feliksą (tai užtrunka) ir keliaujam į miestą.

Net nesvarstom. Keliaujam į SWING. Dabar ten geriausi vakarėliai. Įdomu ar mano tarptautinė chebra bus ten. Na jie dažniau šeštadienį leidžia kitoje vietoje.

Atvykstam per anksti. Užeinam į apačioje esantį bariuką, kur Rofia sutinką vieną draugą. Jis prisijungia prie mūsų. Merginos trumpam pabėga, bet Rofia atsisveikindama pabučiuoja mane.

Jos nuėjus, tas draugas sako:

-Ha ir tu pasikabinai ant tailandietės merginos.

- Ta prasme užsikabinau? - Klausiu aš.

-Na jos TOKIOS nerealios lovoje!!!

-Aa, nežinojau. Mes tik neseniai susitikom vienas kitą.

-AAAA, palauk, pamatysi. Galvą pamesi.

Na leidžiu jam išsikalbėti. Na suprantu draugų kompanijoje kartais šį tą paplepėti ta tema, visi tai daro. Tačiau su ką tik sutiktu žmogum net neketinu leistis į tokius pokalbius.

Jos grįžta. Pasiimam alaus. Bus fainas vakaras, jau pradeda formuotis eilė, todėl kylam į viršų.

Iš esmės, neprisimenu kas buvo iki tol kol klubas prisipildė žmonių. Mus su Rofia spėjo nufotografuoti klubo fotografas. Na iškart priėjo prie mūsų. Atrodom įdomiai. Kažkaip išskirtinai. Tuo tarpu klube vyksta kažkoks R&B vakarėlis, nemažai žmonių. Šokam su Rofia ir jaučiuosi pasitikintis savimi, jaučiuosi gerai, jaučiuosi laimingai. Bet žinau, kad taip gyvenime retai būna. Todėl nujaučiu kažką. Nežinau ką.

Matau Rofios veidą pasikeičiantį. Prie jos prieina vidutinio ūgio švedukas. Kaip ir visi, sulaižytais plaukučiais, vienodais marškinėliais. Ir jie pradeda rėkti vienas ant kito. Viskas atrodo kaip sapne, noriu prieiti, bet man sulaiko jos pusseserė:

- Čia jis.

- Kas jis?

- Jis!!!

Ir tada supratau. Felikso tėtis. Jis nori iš Rofios atimti Feliksą. Dėl to ir pykstasi. Pagaliau jis nueina. Nežinau net ką daryti, bet Rofia pati prieina.
-Čia Jonas, jis nori atimti Feliksą.

Vyrai nemoka guosti, bet aš pabandau - Viskas bus gerai, Tu Felikso motina, su Tavim jam bus geriausia - niekas iš Tavęs jo neatims. Mes apsikabinam.

Prireikia dar kažkiek laiko ir Rofia nusiramina, net vėl pradedam šokti. Kartais ji paima mano ranką ir pabučiuoja mane. Bet manęs neapleidžia mintis jog kažkas ne taip. Kažkas ne taip joje. Ir dar mane neramina kartas nuo karto prieinantys jos "draugai", kažkaip man nesuprantamai bendrauja. Bet gal mane apsėdo paranoja. Va čia dar gražiau, ji dingsta. Na man tikrai nepatinka likti klube vienam, nėra mano ispanų, nėra daugiau pažįstamų, tik ji ir jos puseserė.

Toliau dar gražiau, ima ir atsisėda prie kažkokių lochų. Net Švedijoj yra odeškinių skustom galvom. Na jau aš tai to nesiruošiu stebėti. Pamačiusi mane nebe linksmą, o susierzinusį, ateina ji. Bet ir tai gal puseserė pasakė.

- Kas yra, mažuti?

- Nieko, išeinu. - atsakau.

- Kur?

- Namo. Neketinu čia stebėti kaip Tu leidi laiką su kitais.

- Jie tik draugai, mane visada parveža namo.

- Na tai galėjai iškart pasakyti, kol aš čia stoviu vienas.

- Na jau vėlu, man reikės namo varyti, nuotaiką sugadino Jonas.

- Žinau, ne Tau vienai.

Apsikabinam ir aš išeinu. Nervina. Sunervino. Ji turės nemažai pasipasakoti. Galima leisti laiką ir su draugais, bet ne mane atsivedus į klubą vieną palikti. Plius, labai jau įtartini tie draugai. Gal pavydas kalba. Bet tebūnie, rytas už vakarą protingesnis. Pasiimu striukę ir nutariu dar žvilgtelėti į Rofią ir tada suprantu, kad rytojaus su ja nebus. Ji sėdasi ant kelių vienam iš gibonų.

Negaliu pasakyti, kad išmečiau ją greitai iš galvos. Niekada nesakiau jai, kad tai mačiau. Neseniai pažiūrėjau jos nuotraukas, turi jau antrą vaiką, mergaitę. Greitos tos tailandietės. Gerų prisiminimų daug, bet tai... Ne tik principų reikalas, savigarbos, pagarbos. Nesuprasiu. Tačiau mano mintys tęsti gyvenimą Švedijoje baigsis su mano bilietu namo.

Tačiau viena daina visada primins tai, kas buvo ir niekada nepasikartos.