nevalia sėdėti sudėjus rankas

Nuotrauka iš savaitgalio kelionės po Anykščius:) iš visų nepamirštamų dalykų, kuriuos matėme, lankėmės A.Vienuolio namuose-muziejuje. Taip, daug kam skamba nuobodžiai - muziejai. Deja, negaliu sutikti... buvo įdomu, tik tam reikia skirti laiko.

kaip tik su Jurgiu ir šnekėjom - tais laikais buvo dar sunkiau, bet niekas nesiskundė, kaip skundžiasi dabar:) pripažinkit, nepasitenkinimas viskuo, tapo kažkokiu lietuvių tautos tapatybės bruožu... :(
visi visur nepamiršta, net per šventes. Gal čia kažkoks postsovietinis bruožas įgytas mūsų tėvų ir senelių, o gal net perduotas ir mums? Po paraliais, ar mūsų gatvėmis tankai važinėja? Ar mes negalime laisvai kalbėtis gimta kalba? Gal mes gyvenam miške ir partizanaujam? Ar veža mus Sibiran? Aišku skambiai čia parašiau, bet tame yra nemažai ironijos. Manau visi išlepom, per daug jau kuo skundžiamės..

Jei mes norime pokyčių, tai pirmiausia pradėkime nuo savęs. Visada lengviausia kritikuoti, nuteisti, pavaryti ant ko nors, pasiskųsti. Padarykime gerą darbą, pasakykime komplimentą nepažįstamam žmogui, užleiskime tą nerangų vairuotoją kamštyje, nusišypsokime kaimynui, kurio nepažįsti, pasakykime labas. Pamatysite, kitą kartą ir jus praleis eilėje, pakels nukritusią pirštinę ar labas pasakys. Artėjančių švenčių proga, linkiu visiems būti pakantesniems:) Nėra taip blogai, kad nuolat skųstumėmės...