kelionė

Visada galvojau, kad aš esu keliautojas. Tas žmogus, kuris mėgsta atrasti naujus tolius, naujus jausmus, potyrius, malonumus, ryšius, išgyvenimus. Ne tik gerus, bet ir blogus, nes tik tada gali įvertinti tinkamai, suprasti tikrąją šių dalykų prasmę. Tol kol randi tinkamą patiekalo skonį, turi jį pagaminti tūkstantį kartų. Ir tada gali mėgautis TUO skoniu.

Man atrodo, jog ieškau kažko, ieškau TO skonio. Ir niekad nesustoju. Manau, keliaudamas per gyvenimą, žmogus nori atrasti TĄ vietą, TĄ atradimą, TĄ salą, TĄ užuovėją, TĄ žmogų. Koks turėjo būti žmogaus džiaugsmas, kuris atrado naują salą? O to, kuris atrado visą žemyną? Koks turėjo būti Romeo jausmas, kai sutiko Džiuljetą? Koks turėjo būti Edisono jausmas, kai išrado elektros lemputę? Koks turėjo būti Kuko jausmas, kaip atrado Havajus? Tas jausmas turbūt ir veda mus į priekį, suteikia norą kasdien keltis iš lovos, dirbti, mokytis, kurti, mylėti, keliauti ir atrasti. Visada taip galvojau ir galvoju dabar. Manau, kad kiekvienas keliautojas turi rasti savo atradimą, savo užuovėją.

Pažvelgęs į savo kelionę, supratau kiek daug jau esu nuėjęs ir tuo pačiu - tiek daug dar liko nueiti, pamatyti, patirti. Juk dar neradau savo atradimo, savo užuovėjos. O gal radau, tik to nežinau? Kantrybės, kantrybės, kantrybės. Juk kantrybė, kartais yra stipresnė už drąsą. Dažnai sau tai kartoju. Svarbiausia, kad seniai supratau, kad vienintelis būdas nueiti ten kur nori yra nesustoti. Net jei ir kyla dvejonių, minčių, prisiminimų. Svarbiausia, eiti pirmyn. Žinoma, tų kelių yra daug ir tikimybė kad eini ne tuo keliu yra didelė. Tačiau visada yra kitas kelias, kuriuo gali pasukti jei supranti, kad ėjai ne tuo keliu.

Kas dar yra svarbu keliautojui? Turbūt bendrakeleivis. Ar jį turiu? Taip, visi turim. Ar esu jį atradęs? Nežinau. Galvodamas apie savo kelią, dažnai pagalvoju apie savo bendrakeleivį. Kartais atrodo, kad lyg ir einam kažkur šalia. Kartais lyg ir pamatom vienas kitą iš toli. Gal net pasakom vienas kitam pasveikinimą, palinkim geros kelionės ir einam toliau savo keliu. Gal aš einu dar ne tuo keliu? Gali būti. O gal mano bendrakeleivis eina ne tuo. Tik todėl mes dar nesupratom, kad mums reikia eiti vienu keliu. Nes taip rasim savo atradimą. Gal ne dabar, gal rytoj, o gal po 10 metų. Mes vistiek susitiksim. Ir tikrai žinosim, kad turim eiti kartu. Galbūt tada suprasim, kad mes ir esam vienas kito atradimai! Mes ir esam vienas kito TAS atradimas, TA sala, TA užuovėja. Manau, supratę tai, kartu pajausime tai ko ieškome. Pajausime tokią harmoniją. Tokį jausmą, kaip tada pajautė Kukas, Edisonas, Romeo ir Džiuljeta kartu. Įsivaizduoju koks tai bus jausmas. Kaip jūreivis, po devynių mėnesių jūroje, paliečia žemę. Kaip tas tobulas skonis, po tūkstančio bandymų paruošti patiekalą. Kaip maratono bėgikas, nubėgęs maratoną.

Tu - keliautoja, o aš - Tavo atradimas. Aš - keliautojas, o tu - mano atradimas. Aš kasdien kelsiuosi, eisiu, dirbsiu, kursiu, atrasiu. Kol mes susitiksim. Aš niekad nepavargsiu. Tau ir man reikia susitikti.