2014 m. vasario 14 d., penktadienis

penktadienis, vasario 14 diena

sakoma, kiekvienam žmogui yra skirtas kitas žmogus! šie abu žmonės kažkada dalinosi ta pačia siela, tačiau ta siela, kaip bausmė už beribį geismą, buvo padalinta į dvi dalis. mes buvome atskirti nuo savo žmogaus, mes pametėme savo sielos dalį ir kiekviename žingsnyje ieškome jo - jos. Laimingi tie, kurie jau rado, o kurie nerado - tikrai ras. Nesvarbu ar dabar, ar vėliau, ar traukinyje ar gatvėje, ar senelių namuose. Mes pametėm, mes ir rasim!

2014 m. vasario 11 d., antradienis

įkvėpimas

aš tikrai maniau, kad žmoguje didžiausias įkvėpimas būna tam tikrame didelio ir svarbaus jausmo šešėlyje ar užnugaryje. Visai nesvarbu kaip tą vietą apibūdinsi. Kai esi susižavėjęs ar įsimylėjęs - ateina patys netikėtiniausi, idėjos - pačios įvairiausios, situacijos - vienintelės ir nepakartojamos. Kai esi nusivylęs ar nuviltas - parašysi geriausią eilėraštį. Regis, mūsų smegenų vingiai padeda tau, kai žino - kad tau reikia pagalbos išlaisvinant visą potencialą esantį viduje - ar tai būtų teigiama ar neigiama emocija. Visa tai, stipriausiai veikia, kai reiški save mėgėjiškai, kol nesi to dalyko profesionalas. Tada kyla pasiteisinimai - nėra įkvėpimo, nėra nuotaikos rašyti, piešti, kurti. Nėra laiko... 

kai paklausiau Algimanto Čekuolio, kaip jis rašo savo knygas, jis atsakė labai paprastai:
- Kiekvieną dieną dieną skiriu laiko rašymui. Parašau keletą puslapių, jei lėčiau sekasi tik pora. Bet būtinai parašau. tai turi tapti įpročiu, todėl mano knygos gimsta be didelių kančių. 
Ir po paraliais, aš jam pritariu - visi didieji menininkai viską darė profesionaliai, todėl ir galėjo sau leisti kurti pagal užsakymus (tai darė daug kas - Mocartas, Mikelandželas ir kt.). Kai kurie kūrė iš inercijos, todėl kad gali, kaip savo įprasminimą. Pradžioje paminėta įkvėpimo rūšis nebuvo būdinga iš Šopenui, kuris savo laidotuvių maršą sukūrė tiesiog, jo aplinkos rate nebuvo jokių netekčių tuo metu. Taigi neesu tikras, ko reikia norint rašyti. Įkvėpimas nėra ir negali būti pasiteisinimas. Taip kad rašom, piešiam, tapom - KURIAM. Kasdien, bent po truputį. Tik tada, kūryba taps tokia, kurios nereikės versti.