2016 m. vasario 12 d., penktadienis

vakaro daina

She said call me now baby,
And I'd come a running,
She said call me now baby,
And I'd come a running,
If you'd call me now baby,
I'd come a running

2016 m. sausio 20 d., trečiadienis

2015 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Kelyje vasaros pavakaryje

Akimirka, kai vasaros metu, važiuoji namo, prie jūros ar pas Tave. Atsidarai langą ir vėjas patekęs vidun yra šiltas kaip ir vasaros oras. Pasigarsini radiją ir groja šita dainą ir žinai, kad kelio pabaigoje rasi savo tikslą - meilę, namus, jūros ošimą.

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Dienos mintis

Most people do not listen with the intent to understand, they listen with the intent to reply.
Stephen R. Covey

Tikra tiesa. Reikia atsiminti šią mintį kasdien ir sau kartoti, kol nepradėsi klausytis su mintimi suprasti.

2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

rytas

Atmerkiu akis. Lauke jau šviesu ir iš saulės spindulių suprantu, kad bus labai graži diena. Žadintuvas dar neskambėjo, o gal jis visai nenustatytas. Nesvarbu, šiandien šeštadienis. Brangioji miega susirietus į kamuoliuką. Dar nepamėgo miegoti mano namuose. Sako, kad jos lova yra pati geriausia. Kažkodėl galvoja skamba Sam Smith muzika. Berods, vakar važiuojant automobilyje grojo jo daina.

Nereikia niekur keltis ir tiesiog gera žiūrėti į brangiąją. O ji nemėgsta kai taip vadinu. Ji sako, kad išlepinsiu ją žodžiais. O man atrodo, kad žodžiais išlepinti negalima. Reikia visada sakyti, ką galvoji. Jei galvoju, kad jos akys yra nuostabios, tai kodėl turėčiau tai nutylėti? O jos akys yra nuostabios. Žiūrint  jas, atrodo, lyg matai kažką gero ir tokio artimo, o kartu atrandi vis kažką naujo, kažkokią paslaptį. Jose matai kažkokį sunkiai apibūdinamą šelmiškumą. Ir tada atrodo, jog nerasi pakankamai tinkančių epitetų, nes tos akys tikrai turi ir angeliško gėrio ir kartu velniško patrauklumo. Kartais užsimirštu bežiūrėdamas į tas akis. Tada ji vaidina, kad pyksta. Sako mano žvilgsnis maniakiškas. Gal jis toks ir yra. Bet ji nemoka vaidinti, o ypač kad pyksta. Šypsena viską išduoda. Ir balsas.

Tyliai atsikeliu ir einu daryti kavos. Kava manęs jau seniai nežadina, bet man vistiek patinka jos kvapas ir skonis. Ir brangioji mėgsta kavą. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, galinčių ją žadinti ir nesukelti niurzgėjimo. Bet neti ir niurzga ji mielai. Piktas gražus žmogeliukas. Beto, ji sunkiau keliasi nei aš. Juokingai burzgia ant gyvenimo, kad per mažai valandų miegui yra.

2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

vidiniai demonai ir angelai

visi mes viduje turime savo angelus ir savo demonus. o kaip viena istorija pasakoja, jog galų gale nugali tie, kuriuos labiau maitini. nemanau, kad yra žmogus be demonų, bet manau, kad yra tokių, kurie jų nemaitina. ir pasisekė tiems, kurie moka išlaikyti savo demonus nevalgiusius. juk demono negali prisijaukinti - demonus reikia laikyti už pavadėlio.

o bet tačiau, pažiūrėkim kas darosi viešojoje erdvėje. atsivertus bet kurį laikraštį ar naujienų portalą, vyrauja neigiamos naujienos - kriminalai, finansiniai nusikaltimai, prievartavimai, žmogžudystės. viename kaime nužudyta senolė, rajone išprievartauta mergina, išgertuvės pasibaigė mirtimi. kolegos sako, kad tokios naujienos labiau skaitomos nei kitos. yra nedidelė dalis sporto naujienų, politikos, ekonomikos, kultūros, tik jos jau antrame plane. akivaizdu, kad pinigai uždirbami iš "klikų", bet ar negalima gerųjų naujienų padaryti matomesnių - mokslo, kultūros, ekonomikos pasiekimus iškelti, rodyti daugiau laimingų veidų, laimingų pabaigų, prasmingų tekstų.... gal ir patys būtume linksmesni. tai labai siejasi su pirmąja mintimi apie demonus ir angelus viduje ir ką mes maitiname.. jei maitiname visuomenę kriminalais/juoda spalva, krauju, tai gal todėl kriminalų vis daugėja? gal "mūsų" demonui tai yra maistas, degalai, kurie priverčia suktis mūsų tamsiąją pusę labiau? čia tokia mintis pasvarstymui viduje, ką reikėtų skaityti ir ko ne.

atrodo, mes nevertiname to ką turime ir nemokame džiaugtis dabartimi. mes laisvi! mes nepriklausomi! mes turime tiek galimybių: mokytis, studijuoti, keliauti, tuoktis ir skirtis. turime tiek gėlo vandens, tiek laukų daržovėms ir javams augti! turime tokią grakščią jūrą ir neapibūdinamus miškus ir slėnius, vingiuotas upės ir ilgus kelius! turime keturis metų laikus, nors ir sugebame jais visais skųstis. turime savo garbingą praeitį, drąsią ateitį ir tokią įdomią dabartį! atsimenu, dar kaip keistai žmonės gatvėje į mane žiūrėdavo kai eidavau išsišiepęs.. nes buvo tiesiog gera gyventi... buvau kuriam laikui net pats tai pamiršęs. Ir kai neseniai vėl pradėjau šypsotis gatvėje ir pats sau, žmonės nebežiūrėjo į mane keistai - jie irgi šypsojosi, nes man atrodo, jie irgi pagaliau pradeda suprasti kodėl aš šypsausi.

bėga mergaitė gatve su balionu ir man atrodo, kad tas vaizdas toks laisvas, toks gražus ir netikėtai nusišypsau. pro šalį einantis žmogus pamato mane besišypsantį, atsisuka į ten kur aš žiūriu,  pažiūri į mergaitę, nusišypso, pažiūri į mane, o aš į jį ir nueiname kiekvienas savo keliu, besišypsantys ir ką tik patyrę bendrą/nepažįstamą/laisvą džiaugsmo akimirką, pasidalinę šypsena.

maitinkime savo angelus ir angelai tikrai užaugs. ir niekada nepamirškime kuo juos reikia maitinti.