o bet tačiau, pažiūrėkim kas darosi viešojoje erdvėje. atsivertus bet kurį laikraštį ar naujienų portalą, vyrauja neigiamos naujienos - kriminalai, finansiniai nusikaltimai, prievartavimai, žmogžudystės. viename kaime nužudyta senolė, rajone išprievartauta mergina, išgertuvės pasibaigė mirtimi. kolegos sako, kad tokios naujienos labiau skaitomos nei kitos. yra nedidelė dalis sporto naujienų, politikos, ekonomikos, kultūros, tik jos jau antrame plane. akivaizdu, kad pinigai uždirbami iš "klikų", bet ar negalima gerųjų naujienų padaryti matomesnių - mokslo, kultūros, ekonomikos pasiekimus iškelti, rodyti daugiau laimingų veidų, laimingų pabaigų, prasmingų tekstų.... gal ir patys būtume linksmesni. tai labai siejasi su pirmąja mintimi apie demonus ir angelus viduje ir ką mes maitiname.. jei maitiname visuomenę kriminalais/juoda spalva, krauju, tai gal todėl kriminalų vis daugėja? gal "mūsų" demonui tai yra maistas, degalai, kurie priverčia suktis mūsų tamsiąją pusę labiau? čia tokia mintis pasvarstymui viduje, ką reikėtų skaityti ir ko ne.
atrodo, mes nevertiname to ką turime ir nemokame džiaugtis dabartimi. mes laisvi! mes nepriklausomi! mes turime tiek galimybių: mokytis, studijuoti, keliauti, tuoktis ir skirtis. turime tiek gėlo vandens, tiek laukų daržovėms ir javams augti! turime tokią grakščią jūrą ir neapibūdinamus miškus ir slėnius, vingiuotas upės ir ilgus kelius! turime keturis metų laikus, nors ir sugebame jais visais skųstis. turime savo garbingą praeitį, drąsią ateitį ir tokią įdomią dabartį! atsimenu, dar kaip keistai žmonės gatvėje į mane žiūrėdavo kai eidavau išsišiepęs.. nes buvo tiesiog gera gyventi... buvau kuriam laikui net pats tai pamiršęs. Ir kai neseniai vėl pradėjau šypsotis gatvėje ir pats sau, žmonės nebežiūrėjo į mane keistai - jie irgi šypsojosi, nes man atrodo, jie irgi pagaliau pradeda suprasti kodėl aš šypsausi.
bėga mergaitė gatve su balionu ir man atrodo, kad tas vaizdas toks laisvas, toks gražus ir netikėtai nusišypsau. pro šalį einantis žmogus pamato mane besišypsantį, atsisuka į ten kur aš žiūriu, pažiūri į mergaitę, nusišypso, pažiūri į mane, o aš į jį ir nueiname kiekvienas savo keliu, besišypsantys ir ką tik patyrę bendrą/nepažįstamą/laisvą džiaugsmo akimirką, pasidalinę šypsena.
maitinkime savo angelus ir angelai tikrai užaugs. ir niekada nepamirškime kuo juos reikia maitinti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą