2007 Borås, Švedija.
Raulis vėl pildo man gėrimą, jis – geriausias iš ispanų, kurie čia su manimi.
- Jau greitai eisim į klubą, nėra ko delsti – sako man jis. Aš nedvejoju, paimu taurę ir sakau: Saliut..
Švesti su ispanais geriausia, jie natūraliai linksmi, natūraliai geros nuotaikos. Todėl jų, daugiausia tarp mano draugų. Vienas čekas, mano nuostabus draugas, bet jis kitoks, jis iš tokios šalies kaip aš, kur kvepia posovietine smarve. Kur žmonės pikti ir net pavasarį išlindusios saulės nemato, jiems reikia pykti, jiems reikia skųstis. Vyresni tik tai ir daro, vienintelė prošvaistė jaunimas, kurio dar kažkiek liko.
- Ko čia miegi? vakaras net neprasidėjo. – Vėl Raulis.
Metu savo mintis ir sudaužiu taure. Vakarėlis įsisiūbauja, muzika groja ir mes jau greitai judėsim. Pasidarom „la bomba“ – kolos butelis nupjautu viršumi, kiek tik buvo nugerta, tiek pripilta viskio. Skamba keistai? Skanu ir legalu. Ispanijoje taip daro visada. Lendam į autobusą, kurio bilietas kainuoja kiek kokteilis klube į kurį važiuojam. Minia svetimšalių užplūsta autobusą, bet gyvenam rajone, kur dažniausiai gyvena emigrantai. Bet nelaikom jų draugais – mes čia tik laikinai. Nuo pakistaniečių iki čiliečių, pastarieji žiauriausi – daugiausiai mušasi, kabinėjasi ir kitaip bando pasiįvairinti laisvalaikį, kurio tikrai niekad nepalietė intelektuali veikla.
Mes jau mieste, pagaliau. Jau net galiu girdėti muziką. Pradedam dainuoti kažkokią ispanišką dainą, kuri tikrai susijusi su alkoholiu arba apie alkoholį. Ir klubas čia jau pat. Jie mėgsta užsienieius, nes čia be jų, būtų itin niūru. Nes jie ramesni žmonės, bet saulę garbina. Kai tik išlenda ankstyvą pavasarį, gali matyti juos sėdinčius ant suoliuko ir tiesiančius galvas į saulę ir taip iki vėlyvo rudens.
- Jūsų ID? – Klausia apsauginis.
- Prašom – atsakau ir paduodu lietuvišką asmens tapatybės kortelę.
Aš jau klube. Muzika skamba, baras užgultas, pilna vietinių mergaičių, tokios gražios, bet šaltos. Taip jau būna su šiaurinėm šalim. Čia žmonės išsilavinę, mandagūs, draugiški, bet šalti. Tiesiog šalti. Ispanai jau nagus nusigriaužė bandydami pakabinti, susipažinti ar susidraugauti su kokia nors vietine mergina. Joms mes kitokie, tiesiog, svečiai. Aš per daug dėl to nesuku galvos, hormonai irgi šiek tiek prislopinti, juk nesu ispanas. Nors atrodo, jau seniai nei susitikinėjau, nei miegojau su kuo nors. Nesvarbu. Geriau su niekuo, negu su bet kuo.
Jau matau, kaip Karlosas bando įsisukti į mergaičių ratelį, iškart galiu pasakyti, kad jam nepavyks. Tai ne spėjimas, aš žinau. Tai ir atsitinka, niekas su juo nenori šokti, niekas nenori bendrauti. Jis grįžta prie mūsų. Šiaip, pažiūrėjus į mūsų kompaniją ir vietinius vaikinus, matosi gana stiprus kontrastas, jei taip galima pasakyti. Mes visi skirtingi, visi pastoviai juokiamės, tiesiog gerai leidžiam laiką, esam paprasti. Vietiniai atrodo kaip ką tik nužengę nuo podiumo, pasipudravę, susilaižę plaukus. Aš naudoju daug želė, bet jie – turbūt trigubai daugiau.
Opa!!!! Man atvimpa žandikaulis – kai mergaitė... Nesu matęs nieko panašaus – tokia mažytė, tamsi, net ne europietė. Visada buvau už gražiąsias lietuvaites, tačiau ši mergina yra OHO. Neturiu ką pasakyti. Aš noriu prie jos prieiti. Noriu ją paliesti – gal ji netikra? Tokia mažytė. Bet kalba su aplinkiniais, šypsosi. Aš neištroškęs – tai negali būti miražas. Reikia prieiti! Bet kaip? Kojos kaip švininės, negaliu pajudėti.. Tik stoviu ir spoksau į ją. Spoksau ir negaliu atitraukti akių. Ji pastebi. Ble.... Nusisuku ir vėl atsisuku. Ji pamato ir nusijuokia. Tai kartojasi keletą kartų, o aš vis dar švininėm kojom. Prakeiktos kojos. Dar ir širdis pradėjo drebėti. Pasikeičia muzika ir užleidžia populiarią dainą Timbaland ft. One republic – appologize. Aš nusišypsau. Pažiūriu į ją, o ji rankos mostu rodo man prieti. Susivaideno. Ir vėl. Nesivaidena. Apsidairau ar man. Aplink mane beveik nieko. Pažiūriu į ją ir klausiamai parodau į save. Ji palinksi galva. Aš prieinu ir nieko nesakęs ištiesiu rankas. Mes pradedam šokti. Muzika groja, klube daug žmonių. Tačiau lėtos dainos pravaiko žmones iš šokių aikštelės. Ir atrodo, kad mes dviese šokam. Atrodo, kad visi į mus žiūri. Gal taip ir yra, tačiau man nerūpi, kojos lengvos kaip plunksnos. Dar atrodo, kad maži drugeliai padeda joms judėti muzikos ritmu. Apkabinu ją. Ji apkabina mane. Ji tokia maža ir gležna. Ji tokia graži. It‘s too late to appologize... 3 minutės ir 24 sekundės. Puikaus jausmo, euforija, drugeliai ir viskas kas nori – kartu sudėjus. Daina baigiasi, aš padėkoju už šokį ir paklausiu angliškai kaip patiko. Ji šypsosi.
- Labai patiko. Atleisk, nelabai moku anglų. Gal tu moki švediškai?
- Nnnneeee.. Tik angliškai.
Kodėl aš nesimokiau švedų kalbos???? Tinginys. Na ji turi išeiti, išeina su draugėm ir su vienu ambalu. Net numerio nepaprašau. Bet aš žinau – sutiksiu dar ją.
Tesinys vėliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą