2007 Borås, Švedija.
Aš šiandien einu į pasimatymą su Rofia. Negaliu patikėti. Nežinau net ką daryti, kaip rengtis... Bloga po vakar bišky, bet nieko, kaip nors.
Ne. Parašė, jog šiandien negali.....
Kodėl aš nenusiminiau? Nežinau, gal euforijos būsenoj bijau nesąmonių prišnekėti...
Nesvarbu, laiko yra:) kodėl mums nesusitikus ateinančią savaitę..:)
Susiskambinam pradedam šnekėti.. Sunku jai su anglų kalba, o man švedų visai neina. Ji vyresnė už mane, dviem trim metam, iki galo nesuprantu.
- Iki, turiu eiti pas savo sūnų. Iščirškia ji,
- Sūnų?
- Taip, sūnų. Aš jį labai myliu.
- Tu turi sūnų?
- Taip, tikiuosi Tu nieko prieš?
- Na ne.. O tu turi vyrą?
- O ne, jo tėtis yra blogas žmogus. Nori, galėsiu ketvirtadienį Tau parodyti Feliksą. Aš jį taip myliu.
- Na gerai, tai ketvirtadienį pasimatysim?
- Taip, iki.
- Iki.
Padedu ragelį. Ir nežinau čia ar džiaugtis, ar nustebti, ar išvis ką daryti...
Ji nori su manimi susitikti, aš noriu to dar labiau. Kas iš to, kad ji turi vaiką ir ir yra vyresnė, ji vistiek mane traukia. Nėra ko dvejoti, susitiksim, pašnekėsim. Rankos juk nenukris. Į kalėjimą niekas nepasodins.
Laukiam ketvirtadienio. Susiskambinam kasdien, fainai plepam, susirašom. Ji atrodo miela, protinga ir gera mama. Nekantrauju ją pamatyti. Nežinau, Palauksiu ketvirtadienio.
Susitariam susitikti kavinėj miesto centre, ir nors ateinu gerokai prieš sutartą laiką - ji jau čia. Šalia vežimėlis ir berniukas, kuris matyt jau per ilgai laikomas tame vežimėlyje ir bėgioja visur aplink. Pamačius mane ji nusišypso ir taria labas. Atsisėdu šalia, pradedam kalbėtis. Maloni mergina, tik kartais sunku suprasti ką ji nori pasakyti, tuomet aiškinamės gestais, pavyzdžiai ir per aplinkui. Nė nepastebiu kaip praeina keletas valandų. Diena pasisuka į vakarą. Ir jai jau metas namo. Ji gyvena už miesto, tai gal norėčiau ją palydėti. Aš žinoma sutinku, labai noriu. Tada išėjus iš kavinės ji man pasiūlo pastumti vežimėlį su Feliksu. Aš, aišku neatsisakau. Ir tada užplūsta keistas jausmas. Tu eini gatve, su moterimi, kurios beveik visai nepažįsti, Tau ji labai patinka. Žmonės atsisuka pažiūrėti: jauna pora, aukštas europietis vaikinas, su mažyte rytiete. Pats net pagalvoju, kad mūsų vaikas turėtų būti labai gražus. Na bet pats save prigaunu begalvojantį nesąmones. Matau ją tik antrą kartą.
Po pokalbio suprantu, ji jau daug metų gyvena Švedijoje. Puikiai kalba švediškai ir tailandietiškai. Feliksas yra jos ir vieno švedų vaikino meilės vaisius. Tik ta meilė dingo, ir jis nori iš Rofios atimti Feliksą. Ji labai nekenčia to švedo, už tai kad jis nori atimti jos gyvenimą - Feliksą. Taip pat, Rofia gyvena už miesto, ir kvietė užsukti, jei nebijau susipažinti su jos mama:) tai sakydama nusijuokia. Kokia graži šypsena. Ji turėtų nuolat šypsotis.
Ji įsėda į autobusą ir lieku vienas. Su savo mintimis. Taip, aš tikrai nebijau susitikti su jos mama. Kas čia tokio, kai jau mačiau sūnų ir stūmiau vežimėlį.
<.......>
Šią savaitę ji kviečia mane vakarienės. Aš sutinku. Žinoma, jaudinuosi. Nebepamenu, kad esu ėjęs pas merginą susipažinti su jos mama. Reikia elgtis klasiškai. Nuperku puokštę dideliausių rožių Rofiai ir didelę dėžę saldainių jos mamai. Sumoku kosminius pinigus, Švedija brangi šalis. Tačiau nesigailiu, šypsena garantuota.
Autobuse visi į mane žiūri ir šypsosi. Visi vyresni, galbūt jiems primenu juos pačius jaunystėj. Tikras kavalierius, pasipuošęs, su didele rožių puokšte ir dėže saldainių. Turbūt dar slapta šypsenėlė veide.
A, jau matau Rofia, atėjo pasitikti.
- Labas, gėlės Tau, o saldainiai mamai - nesuvalgyk pakeliui. pajuokauju, o ir juokelis visai vykęs, ji juokiasi ir vaidina,kad tuoj atplėš dėžutę. Einant ji man įsikabina į parankę.
Jaučiuosi keistai, bet gerai. Štai ir namas. Didelis, visai gražus. Na va, štai tailandiečių šeimynėlė pasitinka. Feliksas pirmas atbėga, tada Rofia supažindina su savo mama. Visai kaip iš filmų, gryni rytai. Ateina ir Rofios brolis, jaunas, kokį 14 metų, tačiau matosi, kad maišytas, turbūt kokio nors švedo sūnus. Visi labai malonūs. Susėdame į virtuvę, kur Rofios mama gamina tailandietišką vakarienę. Įdomu, kiekvienas tailandietis turi ryžių virėją namie. Tai toks aparatas į kurį supili daug ryžių ir vandens ir palieki kuriam laikui, kol tie garuose išverda. Paprasta ir patogu, jei valgai ryžius. Viską kepa sojoje. Įdomu, jau pradedu išalkti.
Rofia sako - pirmiausia įsidedi ryžių, tai pagrindinė patiekalo dalis. Tada eina visa kita. O visa kita tai nuostabu, vištiena, jautiena, daržovės - viskas kepta sojoje. Labai skanu. Net galėčiau priprasti.
Žaidžiu su Feliksu, jau priprato prie manęs, manau aš jam įdomus, visai kitoks nei jo mama, baltas baltas. Tačiau pavydi, kai sėdžiu šalia jos. Tuoj pat reikalauja dėmesio.
Vakarienė nuostabi. Visi skirstosi.
-Kaip tau patinka? - klausia Rofia.
-Patinka kas?
-Viskas. - atsako.
-Man viskas labai patinka, tačiau Tu labiausiai! - atsakau.
Ji nusišypso. Aš paliečiu jai petį ir prisitraukiu arčiau savęs. Mes pasibučiuojam. Labai saldu. Širdis tvinksi. Ji nusišypso dar labiau. Tada atbėga Feliksas ir nutempia mus prie televizoriaus. Čia dar įdomesnis vaizdas. Sėdžiu aš, lietuvaitis, tailandiečių šeimynoj, tarp Rofios ir jos mamos, žaidžiu su jos sūnumi. Įdomus jausmas. Galėčiau priprasti. Tuo metu ateina Rofios pusseserė, susipažinom dar klube. Sužinau, kad varysim šiandien į miestą, į klubą pašokti. Aš neprieštarauju. Visi einam į Rofios kambarį. Paliekam mamą vieną.
Paskutinė dalis bus greitai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą